Netrukdykite man kentėti!

Kentėjimas, tiksliau, žmogaus sprendimas imti kentėti, visada kėlė man didelį susidomėjimą. Drauge su užuojauta.

Skausmą kenčia kiekvienas iš mūsų, tačiau kančias pasirenkame, kentėti nusprendžiame mes patys. O sprendimas kentėti lemia tolimesnį mūsų elgesį.

Jeigu nusprendėme kentėti ir kankintis, mes sukuriame visas sąlygas, kad iš kančių negalėtume išsilaisvinti, kad tęstume jas ir tęstume kiek galima ilgesnį laiką, kad panirtume į tas kančias kaip įmanoma giliau.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Kodėl taip nutinka?

Surizikuosiu pailiustruoti šią problemą realia istorija, kai moteris neteko sūnaus. Šis atvejis labai akivaizdžiai parodo, kaip žmogus atsisako gerovės ir ramybės jausmo širdyje, kad galėtų kankintis dėl netekties. Pavyzdys ganėtinai žiaurus ir tuo pat metu leidžia suprasti esmę, susigaudyti, kas iš tikrųjų vyksta su žmogumi, kurio sielvartas nesveikai užsitęsė.

Vaiko mirtis, savaime suprantama – viena baisiausių netekčių, kokių tik gali būti žmogaus gyvenime. Jokia kita žaizda neskauda taip stipriai, kai žaizda, kuri atsiveria širdyje, kai išeina tasai, kurį pagimdei, išauklėjai, kurį taip mylėjai, prie kurio buvai taip stipriai emociškai prisirišęs.

„Tačiau laikas nenumaldomai bėga. Praėjo jau pusantrų metų, kaip netekau sūnaus. Tačiau man vis skauda. Galbūt dar labiau, nei anksčiau… Naktimis persekioja laidotuvių vaizdai, jo veidas. Jis žuvo, aš jo tada neišgelbėjau. Nebuvau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Kaip galėjau nepajausti, kur jis yra ir kad jam reikalinga mano pagalba? Aš gi mama… Tačiau aš vėl ir vėl jį gelbėju savo sapnuose. Šie vaizdai neduoda man ramybės, aš tokia kalta…

Manęs nesupranta artimieji. Jaunėlis sūnus pyksta, kai vėl pradedu kalbėti apie vyresnį ir verkiu. Draugės tvirtina kaip susitarusios: „Kiek gi galima – paleisk jį, pagaliau”. Vyras vengia kalbų apie mūsų netektį. Aš visiškai viena. Kaip man įveikti šitą skausmą?”

Norint įveikti skausmą, reikia iš pradžių pasiryžti jį įveikti. Paradoksas, tačiau atsisakymas nuo skausmo irgi kelia skausmą.

Sprendimas išsilaisvinti nuo kančių – nelengvas. Žmogus atidėlioja šitą sprendimą, pratęsdamas sunkius išgyvenimus ir šitokiu būdu apsaugodamas save nuo susidūrimo su kitais išgyvenimais. Kabinasi į tą savo skausmą abiem rankomis tarsi į gelbėjimo ratą, kuris gelbsti nuo realybės ir to, kas joje vyksta.

Štai kaip moteris aprašo savo jausmus:

„Kaip aš galiu negalvoti apie sūnų ir bent vieną dieną jo neprisiminti? Juk tai išdavystė! Aš neturiu teisės išduoti jo atminimo. Dabar jaučiuosi taip, tartum neščiau savo baisų sielvartą trapioje krištolinėje vazoje, labai bijodama ją sudaužyti. Arba bijau, kad ją sudaužys kas nors kitas”.

Tačiau juk tik jūs pati priimate sprendimą – kaip galvoti apie sūnų. Su meile, liūdesiu, apgailestavimu, ar su kančiomis, savigrauža ir kaltės jausmu. Šios moters gyvenimo prasmė šiuo momentu – kentėti ir pavydžiai saugoti tą savo kančią, kad niekas nedrįstų jos atimti. Moteris nepasirengusi tuo su niekuo dalintis, kadangi niekas nesupras, nepajaus taip, kaip supranta ir jaučia ji. O gal netgi viską sugadins.

Netekusi vaiko, moteris prarado gyvenimo orientyrus. Kitados ji buvo aktyvi, mėgo bendrauti. Turėjo tikslų ir jų siekė. Tačiau įvyko tragedija ir gyvenimas rimtai pasikeitė. Dabar jos uždavinys – sugrįžti į save ankstesnę. Atkurti savo resursus, kad galima būtų atsisakyti jau įprastu tapusio naujo gyvenimo.

Kas slypi už nenoro atsikratyti kančių naštos?

Jeigu nustosiu sielvartauti – ką apie mane pagalvos artimieji ir pažįstami. Kaip atrodysiu aplinkinių akyse?
Jei nustosiu kentėti, reiškia, buvau nepakankamai mylinti mama, jei šitaip lengvai susitaikiau su vaiko mirtimi?
Jei nustosiu kentėti – kokia bus nauja mano gyvenimo prasmė?
Jei nustosiu kentėti, tai reikš, kad man vėl reikės kažkuo užsiimti, atlikti savo pareigas, kažkuo save užimti.

Dirbdami su destruktyviais įsitikinimais, vertybių praradimu, mes turime priimti būtiną sprendimą – leisti sau liautis jausti kaltę ir skausmą.

Kartais mes bijome užmiršti mirusius, nepastebėdami, kad lygiai taip pat užmiršome greta gyvenančius artimuosius.

O atmintis – ji gyvuos visada, kol patys esame gyvi. Nėra jokio reikalo tą atmintį kaip nors sąmoningai „maitinti”, ji maitinasi pati – beribe meile savo vaikui.

Šaltinis