Prieš kelias dienas laukiau brangių svečių. Tiek brangių, kad šešis kartus prasilėkiau per butą, tvarkydama jį, apžiūrėjau visus stalčius, ar nesusikaupė ten kokio šlamšto, netgi išmečiau seną kremą rankoms, kuris jau tiksliai niekam netrukdė. Ir ketčiupą iš šaldytuvo – negražiai atrodė.
Baisiai nerimavau, kaip įvertins brangūs sveteliai mano kuklius namus, mano Prahą, mano unitazą ir dantų pastą.
Kažkuriuo momentu pagavau save sėlinančią link kriauklės. Norėjosi nušveisti ją iki blizgesio, nes žmonės internete rašo (o žmonės juk nemeluos!), kad kriauklė – šeimininkės veidas. Paskambinau draugei.
-Gelbėk. – sakau jai. – Manyje pabudo maniakė.
-Atsipalaiduok. – atsako draugė. – Ir suprask, kad užėjęs į svetimus namus svečias galvoja ne apie dulkes. Mandagus žmogus nepažeidinėja svetimų namų taisyklių. Įsivaizduoji, jis juk svetimoje teritorijoje, čia viskas svetima, jėga – ne jo pusėje. Svečiui net į galvą nešaus kritikuoti, kol nepasijaus tavo namuose kaip lyg ir truputėlį savuose. O tu nesuteik jam tokio šanso!
Ir čia pasižiūriu – kriauklė dar ohoho kokia blizganti, visai nebūtina jos šveisti.
Geriau iššifruosiu tą laiką draugės išsakytą mintį, ko svečiai į duris nepaskambino.
Taigi. Kad galėtume kažką kritikuoti, mūsų psichika turi tą kažką iš pradžių pasąmoningai pasisavinti.
Būtina mintyse pasisavinti, padaryti „savu” aikštelėje su mama žaidžiantį vaiką, kad galėtum pasakyti tai mamai: „Uždėkite kepurę, ką jūs apskritai sau galvojate!” Kol mama su vaiku man nepriklauso, mums net į galvą nešaus priekaištauti pašaliniams žmonėms.
Būtina pasisavinti ištisą smėlio dėžę, kad pasakytum: „Kodėl tu, berniuk, medžio lapus štai čia išmėtei, taip negalima daryti!”
Padaryti „sava” visiškai pašalinę moterį gatvėje, kad pagalvotum: „O viešpatie, kur ji lekia neplauta galva, jau nekalbant apie batelius!”
Būtina pasąmoningai pasigrobti ir pasisavinti svetimą automobilį, namą, vaikus, išvaizdą, tekstus, kad visi šie dalykai taptų tavo kritikos objektais.
Pasisavinti iš karto visas moteris ir visas moterų genitalijas, kad pradėtum rėkti: „Tegu mūsų moterys nemiega su kuo pakliuvo!”
Nes kai tik pasisavinome, iškart kyla noras, kad dabar jau mūsų tapęs objektas gyventų pagal mūsų taisykles. O realaus pasaulio objektai beveik niekada to nedaro. Mūsų psichika susierzina ir pradeda niršti, piktintis.
Kiekvienas mūsų savo galvoje užsiima šiomis manipuliacijomis su išorinio pasaulio objektais. Nes kitaip kas gi gausis? Mes nusirisime į svetimų ir neatpažįstamų dalykų ir veidų chaosą. O tai, gerbiamieji – šizofrenija, kam gi jos norisi?
O taip lyg ir susigaudėme, pasisavinome, sudėliojome iš kaladėlių kažkokią sistemą savo galvoje. Apskritai, gerai pagalvojus, kur kas humaniškiau grobti ir savintis įsivaizduojamame, o ne realiame pasaulyje. Pavyzdžiui, literatūros kritikas, simboliškai pasisavinęs svetimą tekstą, kad jį išanalizuotų ir sukritikuotų, kur kas malonesnis už automobilį nuvariusį vagį.
Tačiau kai kurie žmonės dėl savo mąstymo ir psichikos struktūros ypatumų, negali iki galo suprasti, kad šitas pasisavinimas turi būti virtualus. Pamiršta, kad tarp vaizduotės ir realybės šiaip jau egzistuoja pakankamai aiški riba. Kad smėlio dėžė, moteris ar netgi mūsų nuosavi vaikai mums nepriklauso. Kad jie ne mūsų dalis, ne nuosavybė.
Ir šie žmonės absoliučiai nuoširdžiai piktinasi, kad objektas turi įžūlumo gyventi pagal savo taisykles. Arba, tiksliau, pagal realaus pasaulio, o ne pagal mūsų sugalvotas taisykles.
Kodėl tavo namuose štai ta komoda stovi tame kampe, ji turi stovėti priešingoje pusėje. Kodėl tu taip apsirengei, reikia rengtis visai kitaip. Kodėl geri kavą, tau nereikia jos gerti, aš tau tuojau paaiškinsiu, ką reikia. Liaukis valgyti cukrų, duoną, šokoladą, liaukis skaityti Feisbuką, liaukis rašyti į Feisbuką. Ir t.t.
Suprantama, tokio teroro auka įsiunta. Nes įlindote į jos erdvę. Galbūt be piktų kėslų, tačiau labai agresyviai. Tačiau šį pasipiktinimą, šį įsiūtį neįtikėtinai sunku suformuluoti žodžiais – taip suformuluoti, kad nedegraduotum iki oponento lygio. Oponento, kuris stovi priešais jus štai jau dešimti minučių ir aiškina, kaip mes turime gyventi savo (ne jo!) gyvenimą ir kokiems dalykams turime skirti savo (ne jo!) laiką.
Štai čia ir yra ta vieta, kurioje suklupti gali netgi kantriausias, geriausias ir švenčiausias žmogus. Patarimais ir pretenzijomis besisvaidančių subjektų viduje dažniausiai viešpatauja netikrumas, įvairios baimės, juose daug agresijos, pavydo. O tai yra toks kokteilis, kuris apnuodija ir visus aplinkui esančius žmones.
Čia kaip tik tas atvejus, kai pralaimėjai agresoriui tuo momentu, kai tik pradėjai su juo dialogą.
Dėl to vienintelė išeitis – mandagiai nusišypsoti ir mauti šalin. Stoti su agresoriumi į konfrontaciją – reiškia, išeikvoti begalę energijos. Tai absoliučiai beprasmiška.
Tiesiog turėkime tai galvoje – kai žmogus pradeda kritikuoti tai, kas mums priklauso, švaistytis neprašytais patarimais – jis paprasčiausiai jau patikėjo, kad tie dalykai daugiau jums nepriklauso, kad tai tapo jo nuosavybe. Tai jo asmeninė iliuzija.
Dėl to stenkitės neįkliūti.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…