Psichinių susirgimų simptomai, kuriuos aplinkiniai laiko jūsų kaprizais

Kiekvieno žmogaus elgesyje galima atrasti kokią nors keistenybę, kuri, kaip mums atrodo, būdinga tik mums. Ir tai klaida. Nes kaip rodo moksliniai tyrimai, kiekviena keistenybė, kiekvienas įprotis turi savo priežastį ir paaiškinimą.

Baimė šlapintis, kai šalia yra žmonių

Užėjote atlikti reikalo į tuščią tualetą restorane ir jau esate pusiaukelėje link palaiminto palengvėjimo ir staiga už nugaros pasigirsta žingsniai. Viskas, procesas įstrigo. Nebegalite išspausti iš savęs nė lašo. Kažkas atsistojo šalia gretimo pisuaro ir jūs žinote – jis girdi, kaip jūsų srovelė staiga išseko, o nuo to panika tik dar labiau padidėja. O netrukus už nugaros nusidriekė eilutė. Ir žmonės negali suprasti, ką jūs ten darote tiek laiko…

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Jei teko patirti kažką panašaus, žinokite, kad jūs ne vienas toks. Tai sutrikimas, kai žmonės bijo šlapintis viešumoje. Tokie žmonės negali nusilengvinti net įsivaizduojamų žmonių draugijoje, jau nekalbant apie realius. Dažniausiai šią problemą kenčia vyrai, bet ir moteris kartas nuo karto ištinka ta pati bėda. Mokslininkai tikina, kad 7% žmonių vienu ar kitu gyvenimo momentu pergyveno tokias problemas.

Pačiais rimčiausiais atvejais sergantys žmonės pajėgūs lengvintis tik savo namuose, kai yra tikri, jog netoliese nieko nėra ir artimiausiu laiku nenusimato. Prieinama iki to, kad kai kuriems nelaimėliams tenka įvesti kateterį.

Nagų kramtymas

Onichofagija – vienas labiausiai paplitusių psichinių sutrikimų, kuris pasireiškia kaip įkyrus poreikis kramtyti nagus. Šita bėda ištinka maždaug 45% 10-18 metų žmonių (dauguma jų – moterys). Ši būsena irgi turi savo lengvas ir sunkias formas. Rimtais atvejais gali rimtai nukentėti tiek pirštai, tiek dantys. Be to, nereikia pamiršti mikrobų, kuriuos toks žmogus pastoviai įsileidžia į organizmą.

Kas dar blogiau – šitas iš pažiūros nekaltas įprotis gali atsiliepti darbingumui, savivertei ir socialiniams santykiams. Kitaip sakant – sugadinti gyvenimą.

Pseudobulbarinis afektas

Įsivaizduokite: viršininkas duoda pylos už kokią nors rimtą darbe padarytą klaidą, o jūs jaučiate, kad dar sekundė ir imsite garsiai kvatoti. Ir nieko negalite su savimi padaryti. Bandote suimti save į ranka, suprantate, kuo tai gali baigtis, tačiau niekas nepadeda, kaltės išraišką veide palaipsniui pakeičia kvaila šypsena, paskui – tramdomas kikenimas, kuris netrukus pavirs garsiu isterišku juoku.

Jeigu teko patirti kažką panašaus, visiškai įmanoma, kad kenčiate nuo sindromo, kuris vadinamas pseudobulbariniu afektu. Žmogus šioje būsenoje į patiriamą stresą reaguoja visiškai priešinga reakcija tai, kurios logiška būtų tikėtis. Pavyzdžiui, puola į depresiją, išgirdęs gerą naujieną arba ima kikenti pačioje netinkamiausioje tam situacijoje.

Be to, jeigu žmogui teikia malonumą juoktis iš kieno nors nesėkmės ar klaidos – toks elgesys irgi gali būti susijęs su psichikos sutrikimu. Medicininėje literatūroje jis apibūdinamas kaip „Psichinis nukrypimas, kai žmogus jaučia pasitenkinimą, išjuokdamas kitus”. Paprasčiau tariant, gudrus medicininis terminas apibūdina visiškai baigtus bjaurybes.

Nesugebėjimas suvokti ir išreikšti savo emocinės būsenos

Ar teko kada išklausyti merginos skundą, kad jos mylimasis nepakankamai su ja nuoširdus? „Jis niekada nesidalina su manimi savo pergyvenimais”, „Jis visada kažkoks nutolęs, nusišalinęs…”, „Jo visiškai nejaudina, kas vyksta mano širdyje” ir t.t.

Norite tikėkite, norite ne, tačiau du iš trijų tokių skundų galima paaiškinti medicinini reiškiniu, kuris vadinamas aleksitimija. Terminas reiškia žmogaus nesugebėjimą suvokti ir išreikšti žodžiais savo paties emocinės būsenos. Didesnio ar mažesnio laipsnio aleksitimiją turime visi, tačiau sunkiausiais atvejais ji gali smarkiai apnuodyti gyvenimą. Mokslininkai tvirtina, kad šis sindromas trukdo gyventi 8-10% žmonių. Tarp jų daugiau vyrų, nei moterų.

Be problemų su draugėmis, tokie vyrai pasižymi nepakankamai išsivysčiusia vaizduote. Jiems netgi sapnai sapnuojasi labai logiški ir realistiški: kaip vaikšto po parduotuvę, pavyzdžiui, ar valgo pusryčiams kiaušinienę.

Nepakenčiami garsai

Praktiškai visi mes negalime pakęsti kokių nors garsų: stiklo, metalo braižymo, sūpuoklių cypčiojimo, čepsėjimo. Normalu tai, ar nelabai, priklauso nuo to, kas per garsai ir kiek jie trukdo gyventi.

O štai psichikos sutrikimas mizofonija – tai būsena, kai erzina įprasti, niekuo neišsiskiriantys garsai. Pavyzdžiui, tie, kuriuos skleidžia žmonės, kai valgo, kvėpuoja, kosėja ar užsiima kitais visiškai įprastais ir netriukšmingais dalykais.

Daugumą žmonių erzina tik ilgai trunkantys, pasikartojantys, įkyrūs garsai, o kenčiantį nuo mizofonijos gali išmušti iš vėžių vienas vienintelis jam nemalonus garsas. Užfiksuota atvejų, kai tokie žmonės įsiūčio priepuolio metu išdaužė indus ar netgi pramušdavo kumščiu sieną (kalba, savaime aišku, eina apie gipso kartoną), kai kažkas šalimais netyčia sučepsėjo.

Situacija komplikuojasi, jei nekenčiamus garsus skleidžia žmogus, su kuriuo mizofoniją kenčiantis susijęs emociškai – pradedant šeimos nariais, baigiant draugais.

Tokiems žmonėms, savaime aišku, iškyla daug problemų bendraujant su aplinkiniais. Jiems sunku užmegzti romantiškus santykius, kadangi nepakenčia, kai kažkas šalia jų valgo. Dauguma jų maitinasi vieni, už uždarų durų.

Opozicinis neklusnumo sutrikimas

Dideliame kolektyve visada atsiras personažas, kuris priešinasi viskam, kas ateina „iš viršaus”. Savo pagrindiniu tikslu jis laiko vyresnybės autoriteto griovimą pačiais triukšmingiausiais ir nemaloniausiais viršininkui metodais. Jis atsikalbinėja ir ginčijasi dėl kiekvieno nereikšmingo menkniekio.

Neskubėkite su išvadomis, gali būti, kad žmogus visiškai nekaltas dėl savo elgesio. Jo užsispyrimą galima paaiškinti psichikos sutrikimu, kuris vadinamas opoziciniu neklusnumu. Medicinos literatūroje ši būsena aprašoma kaip „ilgalaikis sutrikimas, pasižymintis neklusnumu, priešišku ir negatyviu elgesiu aukščiau stovinčių asmenų atžvilgiu”.

Nors šis sutrikimas pakankamai dažnai pasitaiko suaugusiems, labiausiai nuo jo kenčia, savaime aišku, vaikai – apie 20%. Ir tai ne šiaip karts nuo karto pasitaikantis blogas elgesys, o nuolatinė būsena, kuri gali trukti ne mažiau kaip pusę metų. Jeigu nieko su tuo nedarysime, yra beveik 50% tikimybė, kad situacija tik blogės.

Šaltinis