Norime mes to, ar nenorime, vis tiek skaudiname žmonės, o jie skaudina mus. Ar mokame prašyti atleidimo, ar sugebame patys atleisti? O gal kaupiame nuoskaudas savyje? Ką reiškia taip plačiai paplitęs išsireiškimas „atleisti ir paleisti”?
Šileris rašė: „Pati stipriausia žmogaus pergalė – atleidimas”. Didžio poeto ir filosofo frazė nuskambėjo prieš du šimtmečius, tačiau ji aktuali ir šiandien.
Atleidimo svarbą žmonės suprato labai seniai. Dar senovės Egipte žyniai, išeinantys maldai į dykumą, prašė vieni kitų atleidimo. Mūsuose tokią tradiciją turėjo kariai: atleidimo vienas iš kito jie prašydavo prieš kautynes. Ir vieni, ir kiti žinojo, kad atgal gali nebegrįžti. Ir nenorėjo žūti su nuoskaudų ir pykčio apsunkinta širdimi.
Atleidimui buvo sukurta netgi speciali diena. Įvairios religijos ją vadino įvairiai, tačiau esmė visur ta pati: žmonės atsiprašo vieni kitų ir atleidžia patys.
Nuoskaudos, sunkios ir nelabai, rimtos ir nereikšmingos, slegia mūsų pečius sunkia našta. Mes prie jos jau įpratome, nepastebime, kaip šie nuodai teršia gyvenimą. Pykstame patys, skriaudžiame kitus, apsimetame, kad pamiršome nuoskaudas, stengiamės negalvoti apie atsitiktinai išsprūdusius žodžius ar nesąžiningus poelgius. Ir tik tada, kai mūsų nuskriaustas žmogus nuoširdžiai pasako: „Nieko tokio, aš nepykstu, pamiršk” – galima suprasti ir pajausti, ką reiškia išsilaisvinti nuo naštos ir kokia ji buvo sunki.
O kaip atleisti, jeigu net nesuvoki, kad laikai savyje nuoskaudą? Jeigu laikai save teisiu? Ir kodėl būtent tu turi prašyti atleidimo?
Ne, geriau palauksiu, kol nusileis oponentas, o save kur kas maloniau laikyti neklystančiu. O nuoskauda niekur neišnyksta. Ji kaip kirminas kirba širdyje ir graužia ją iš vidaus. Yra išsireiškimas, gerai apibūdinantis tokią situaciją: „Protu seniai atleidau, o štai širdimi negaliu”. Ir būtent širdis visų pirma nukenčia nuo mūsų išpūstos savimeilės.
Savimeilė, kaip ir teisumo jausmas, neleidžia atleisti ir atsiprašyti. Savimeilė apeliuoja į teisingumo jausmą, pažadina pyktį. Ir visas šis emocijų knibždėlynas siautėja viduje, pykdami mes užsisklendžiame savyje. Ir iš tiesų – kaip galima atleisti, jeigu laikai save teisiu? Jeigu ne aš tave, o tu mane nuskriaudei?
Atleisti – ne proto uždavinys. Ne situacijos analizė ir ne argumentų savo ar kito žmogaus naudai ieškojimas. Jei pradedame argumentuoti, argumentai visada gaunasi mūsų naudai, taip veikia mūsų smegenys. Ir po tokių samprotavimų pasijausime dar labiau teisiais ir dar labiau nutolsime nuo atleidimo.
Atleidimas – tai širdies sprendimas, protą šioje srityje reikia paprasčiausiai atjungti. Tai nėra savęs įtikinėjimas, kad aš esu protingesnis už skriaudėją, dėl to nusileisiu iš savo aukštybių ir teiksiuosi atsiprašyti. Tai netgi ne pastangos tą žmogų suprasti ir ne mėginimai pasijausti jo kailyje.
Atleidimas – tai visiškas išsilaisvinimas nuo susiklosčiusios situacijos.
Bet juk tada pradings savo teisumo ir teisingumo jausmas!
Įsižiūrėjus atidžiau, teisiu ir teisingu save laikantis žmogus kupinas pykčio ir nuoskaudos skriaudėjui. Ir gyvena kaip susikaupusios širdyje naštos vergas.
Atsiprašydami, išlaisviname visų pirma pačius save. Dėl to išmokite atleisti, prašyti atleidimo ir gyventi bus žymiai lengviau.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…