Jie suryja mūsų jėgas ir laiką, o patys tuo metu palaipsniui ir nepastebimai užpildo visą mūsų gyvenimą. Artimieji ar tiesiog pažįstami, bendradarbiai ar kaimynai… Kodėl bendravimas su kai kuriais iš šių žmonių taip išmuša mus iš vėžių?
Žmonės, grobiantys energiją iš kitų, šitokiu būdu siekia patenkinti pasąmoningus poreikius. Išskirsime keturis dažniausiai pasitaikančius motyvus, nulemiančius šių žmonių elgesį.
Dėmesys. Įkyrus troškimas būti dėmesio centre verčia kitą žmogų pastoviai fokusuotis į jo personą, o tai atima daug energijos.
Jėga ir valdžia. Tokie žmonės siekia viską kontroliuoti, visus ir viską valdyti. Jie reikalauja, kad aplinkiniai keistų savo sprendimus, atsižvelgdami į jų įnorius, o tai reikalauja didelių energijos sąnaudų.
Kerštas. Užmokestis už skriaudas (galbūt, patirtas vaikystėje). Pakanka menkiausio panašumo į tada patirtą skausmą, kad ant pirmo sutikto žmogaus užgriūtų jų kerštas. Nesąmoningai jie ieško ir suranda pasitenkinimą kito žmogaus psichologinio naikinimo procese. Aukai kainuoja labai daug jėgų, kad išvengtų tokio karo.
Ramybė. Šio tipo žmogų apsėdo tik vienas troškimas: jis nenori būti trukdomas. Dažniausiai jis įsitikinęs, kad nepajėgus pasiekti, ko trokšta, dėl to iš anksto atsisako bet kokių mėginimų. Bendraudama su tokiu žmogumi, „auka” praranda labai daug energijos, kuri išeikvojama, siekiant įveikti ramybės trokštančio žmogaus inertiškumą.
Visi žinome bendravimo stilių kai išlošia tik viena bendraujanti pusė, o antroji vaidina aukos vaidmenį. Kartais savanoriškai, tačiau dažniausiai net nepastebėdama to.
Visi mes darome vienas kitam įtaką, taip surėdė gamta. Visiems mums ne tik mes patys, bet ir aplinkiniai tampa idėjų, energijos, naujų jausmų ir pergyvenimų šaltiniais. Balansas pažeidžiamas tais atvejais, kai šita įtaka daroma nuskriaudžiant kitą žmogų, neatsižvelgiant į jo interesus.
Kaip gi suprasti, kad turi reikalą su „grobikų”, jeigu savo kalbomis ir elgesiu jis demonstruoja pačius geriausius ketinimus?
Mes pradedame suvokti, kad santykiuose ne viskas gerai, kai pastebime, jog įdedame į juos daugiau, negu gauname.
Atiduodame geriausia, ką turime: laiką, pinigus, idėjas, o galiausiai jaučiamės vis labiau ištuštėję.
Viskas baigiasi tuo, kad jūs jau beveik nieko nebejaučiate, prarandate susidomėjimą viskuo aplinkui ir palaipsniui padidinate emocinę distanciją tarp savęs ir to žmogaus.
„Mano buvęs vaikinas ilgai manęs nepaleido. – prisimena mergina. – Žinojo, kad aš jo jau nebemyliu, tačiau ir toliau atakavo žinutėmis, kvietė vakarieniauti, laukdavo po darbo”.
Tokie žmonės nesitraukia nuo mūsų nei per žingsnį, tapdami vis įkyresni ir atkaklesni. Kiti gali naudoti sudėtingas strategijas, kad išsaugotų nesveiką priklausomybę kiek galima ilgesniam laikui.
Įsižiūrėkite į artimuosius, jeigu jie stebisi: „Mes tavęs nebeatpažįstame”, „Tu kalbi tarsi būtum svetimas”. Atkreipkite dėmesį į savo emocijas, kurios neatitinka aplinkybių, į jums patiems nebūdingus poelgius, netikėtai kategoriškus sprendimus ir samprotavimus. Labai svarbu laiku užduoti sau klausimą: „Kas vyksta?”
Jeigu pradėjote neigiamai į save žiūrėti, jei staiga pasijutote bejėgiu, nieko nesugebančiu vaiku, turite rimtą pagrindą susimąstyti: jūsų aplinkoje atsirado žmogus, kuris bendrauja su jumis kaip energetinis vampyras. Pasikalbėkite su juo ir jeigu į jūsų nuoširdumą jis neatsako savu nuoširdumu, bando būtent jus apkaltinti dėl to, kas vyksta, greičiausiai įtarimai pasitvirtino. Šis žmogus visada perskirsto energiją tokiu būdu, kad išloštų kito sąskaita.
Jis gali vaidinti įvairius vaidmenis: gundytojas, globėjas, kenčianti auka – kad tik užvaldytų aukos dėmesį, o paskui ir jos gyvybinę erdvę. Auka gali tapti bet koks žmogus. Manipuliuojama natūraliais žmogiškais siekiais, viltimis, jausmais: kalte, užuojauta, savimeile, baime.
Kaip gelbėtis nuo tokio energetinio vampyro?
Svarbu suvokti, kad tapote auka. Ir nepaisant svetimos valios, apginti asmeninę erdvę. Išsiaiškinkite savo individualų slenkstį, iki kurio esate pasirengęs kentėti ir už kurio prasideda savų interesų išdavystė kitų žmonių naudai.
„Mano merginos mama ateina pas mus vos ne kiekvieną dieną. – pasakoja vyriškis. – Atneša produktų, imasi skalbti, gaminti… Suprantu, kad ji tai daro, skatinama pačių geriausių ketinimų, tačiau man jos įsibrovimas į mūsų šeimos gyvenimą tiesiog nepakeliamas! Negaliu jai to pasakyti, bet ir kentėti nebeturiu jėgų”.
Žmonės, kurie nepaisydami mūsų valios, stengiasi mus valdyti, visiškai nebūtinai yra piktadariai, jų būna labai įvairių: rūpestingų ir atkaklių, atidžių ir agresyvių. Priklausomai nuo to, ką nori pasiekti ir nuo konkrečios situacijos, jie pasitelkia į darbą milžinišką strategijų arsenalą.
Vienas labiausiai paplitusių tipažų – „žavingi vampyrai”. Tai priklausomybę kenčiančios asmenybės, įsitikinusios, jog negali savarankiškai susitvarkyti su savo problemomis, dėl to pastoviai kviečiasi į pagalbą kitus.
Darbe gali atsirasti kolega, kuriam padėsime vieną kartą, antrą, trečią, o paskui galiausiai imsime daryti už jį visą jo darbą.
Šeimoje šitą vaidmenį gali vaidinti vienas iš partnerių.
Vyriškis ką tik išsiskyrė su be galo miela ir liūdna moterimi. „Iš pradžių man imponavo jos bejėgiškumas ir didžiulės, visada liūdnos akys, tačiau vėliau supratau savo klaidą. Man teko viską spręsti už ją, o sau laiko nebelikdavo. Dar blogiau – matydamas jos prislėgtą būseną, aš ir pats pradėjau žvelgti į pasaulį per juodus pesimizmo akinius!”
Daug kas patenka į „genialių vampyrų” paspęstas pinkles. Tai narcizai, kurie susikūrė iškilios, autoritetingos, ryškios asmenybės įvaizdį: „lemtinga moteris”, „charizmatiškas viršininkas”. Jie čiumpa potencialią auką, panaudoję tokį jauką, kaip pasitikėjimas, galimybė patekti į uždarą elitinį bendravimo ratą, tačiau iš tikrųjų jie paprasčiausiai parazituoja, naudodamiesi žmonių susižavėjimu ir pagarba.
Tokie žmonės gali būti labai žavūs bendraudami, tačiau kerai išsisklaido, vos tik su jais išsiskiriate. Iš tikrųjų jūs jų nedominate, jiems svarbus dėmesys jų personai, kurį gauna iš jūsų.
Pavyzdžiui, jūsų viršininkas – protingas, išsilavinęs, žavus žmogus. Kai paprašo pagalbos ar paslaugos, jūs vertinate tai kaip ypatingą pasitikėjimą ir simpatiją jūsų adresu. O jis paprasčiausiai suverčia jums dalį savo tiesioginių tarnybinių pareigų, naudojasi jūsų laiku, resursais ir idėjomis.
Svarbu ištrūkti iš aukos vaidmens. Kai kuriems iš mūsų atrodo, kad esame tiesiog pasmerkti šiam vaidmeniui: vos tik atsikratome vieno įkyraus persekiotojo, tuojau pat prilimpa kiti „gelbėtojai” ar „globėjai”.
Žmogus kartais visai nesąmoningai įpranta megzti būtent tokius santykius ir nebepalieka sau pačiam šanso žengti pirmojo žingsnio link išsilaisvinimo iš nemalonios įtakos.
„Turiu talentą pritraukti prie savęs keistus žmones. – skundžiasi moteris. – Savo draugų ir pažįstamų rate man pastoviai tenka „psichologės”, kuriai visi dėl viso skundžiasi, vaidmuo. Ką gaunu mainais? Nieko, išskyrus prastos nuotaikos priepuolius. Man pačiai ieškoti pagalbos visiškai nėra kur!”
Toks polinkis į savęs atsižadėjimą dažniausiai būdingas žmonėms su žema saviverte. Jie visada pasiruošę pasiaukoti, nes giliai viduje įsitikinę: tai vienintelis būdas kompensuoti savo trūkumus, tik šitaip juos ims mylėti.
Kitaip sakant, santykiai, susiję su energetine priklausomybe, tai ne vienapusė ataka, o abiejų bendraujančių pusių sąveika.
Už plačiai paplitusio termino „vampyrizmas” slepiasi labai sudėtingas pačios „aukos” psichikos apsauginių mechanizmų darbas. Dažniausiai tai būna projekcijos mechanizmas.
„Vampyru” mes apšaukiame žmogų, kuris mus kažkuo baisiai erzina. O iš tikrųjų mes šitokiu būdu reaguojame į tą šio žmogaus savybę, kurios nepasirengę priimti patys savyje, arba atvirkščiai – širdies gilumoje patys trokštame tą savybę turėti.
Tarkime, kolega visiškai nepareigingas, nekruopštus, dirba atbulomis rankomis, kai tuo tarpu mes esame nepaprastai punktualūs, susikaupę ir atsakingi. Šitą pašlemėką mes linkę laikyti „vampyru”, nors vienintelė jo kaltė yra ta, kad vėluoja į darbą, nesuka sau galvos dėl neatliktų laiku darbų ir apskritai gyvena atsipūtęs. Kitaip sakant, daro tai, ko mes patys sau leisti negalime ir ko mums išties labai norėtųsi.
Kai tenka pastoviai švaistyti laiką kovai su nesąmoningais impulsais, žmogui paprasčiausiai nebelieka energijos saviems reikalams. Ir tada dėl visiškai dėsningo nuovargio jis ima kaltinti kitus žmones.
Dėl to, prieš pradėdami ieškoti savo problemų priežasčių kituose žmonėse, paanalizuokite savo paties pojūčius. Galbūt tikroji diskomforto priežastis slypi jūsų vidiniuose neišspręstuose prieštaravimuose.
Viskam yra ribos. Kas neužjaus beviltiškai įsimylėjusio? Kam neteko tylomis nuryti nepelnytą nuoskaudą, kai aprėkė viršininkas? Atvirumas kitų skriaudai, pasirengimas įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą – visiškai natūrali žmogiška savybė, be kurios mes paprasčiausiai neišgyventume. Tačiau tasai, kuris pažeidžia mūsų asmeninę erdvę neatsiklausęs, elgiasi kaip banalus agresorius.
Kaltinti ir bandyti pakeisti žmogaus nuomonę tiesiogiai – beprasmiška, juk jis pats dažniausiai nesuvokia, ką daro. Tiesiog paaiškinkite jam, kas kelia jums nerimą. Galbūt pats supras, kad nerimo priežastis – jis pats.
Gerbti kito žmogaus asmeninę erdvę – normalių ir sveikų santykių pagrindas. Būtina aiškiai nustatyti ribas, iki kurių esate pasirengę kentėti, o kokiomis aplinkybėmis imsite ginti savo interesus.
Iš kur tokie žmonės? Tai daugiau auklėjimo, o ne charakterio klausimas. Namuose, kuriuose viešpatavo namų tironas arba vienas iš tėvų anksti mirė, išėjo iš šeimos, vaikai įsitikina, kad žmogus, kurio taip reikia, gali juos palikti arba pažeminti.
Užaugę, jie stengiasi viską kontroliuoti, kadangi yra įsitikinę: gyvenime nieko negausi tiesiog šiaip, nemokamai, iš širdies – nei meilės, nei rūpestingumo. Šitaip jie atkuria tuos pačius santykius, su kuriais susidūrė vaikystėje, tik dabar jau iš jėgos pozicijos: dabar jau jie sprendžia, duoti aplinkiniams meilės, ar neduoti, ir ko pareikalauti mainais.
Kitais atvejais energetiniais „vampyrais” užauga išlepinti vaikai, įpratę, kad tėvai iš anksto atspėja ir išpildo netgi menkiausius jų norus.
Šie žmonės nepasirengę susidurti su sunkumais ir paisyti kitų žmonių interesų. Dėl to negali susitaikyti su faktu, kad tikslas jiems nepasiekiamas ir siekia jo bet kokia kaina. Pavyzdžiui, šantažuoja auką savo tariamu bejėgiškumu ar kančiomis, imasi įvairiausių sankcijų.
Jeigu patekote į tokią įtaką, neleiskite, kad situacija taptų nekontroliuojama. Labai dažnai, kad galima būtų pasikrauti energijos ir nepatekti ant kabliuko dar kartą, žmogui tenka pačiam padaryti kitą žmogų energetiškai priklausomu nuo tavęs.
Labai dažnai tokią vergovę nesąmoningai pasirenkame patys.
Tik mes patys sprendžiame, iš kur semiamės energijos gyvenimui ir kur mes tą energiją dedame – į meilę ar neapykantą, norime atsiverti kitiems žmonėms, ar norime jais naudotis.