Tikriausiai visiems teko girdėti frazes:
-
Neverk, nusiramink;
-
Ko bliauni?
-
Fui, paleidai dūdas!
-
Kaip tau ne gėda? Toks suaugęs žmogus, o verki;
-
Bliauni kaip karvė;
-
Neaimanuok, vyrai neverkia…
Visa tai liudija apie tai, kad mūsų visuomenėje ašaroms uždėtas griežčiausias draudimas. Verkti negalima ir taškas!
O kodėl? Jūs kada nors susimąstėte, kas tokio baisaus ir gėdingo slypi ašarose ir kodėl mus verčia jas slėpti?
Pabandykime išsiaiškinti.
Ašaros – tai natūrali, įgimta biocheminė organizmo reakcija, padedanti pergyventi emocijas.
Kitaip sakant, per ašaras realizuojasi vidinė įtampa, susijusi su natūralia emocine reakcija į kokį nors įvykį, situaciją, mintis, prisiminimus ir t.t. Dėl to, kai slopiname šią natūralią biocheminių reakcijų seką, mes pažeidžiame gamtos sumanytą procesą ir prasideda įvairūs psichosomatiniai nemalonumai, pradedant problemomis su santykiais ir nelaimingais atsitikimais, baigiant ligomis. Arba įvairios problemos su širdies ir kraujagyslių sistema, kurios susijusios su troškimu būti „tikru vyru” ir niekada neverkti, netgi kai nepakeliamai skauda.
O viskas dėl to, kad visos neišverktos ašaros niekur nedingsta, jos kaupiasi organizme kaip fiziniai (raumenų) ir energetiniai blokai. O toliau pagal visus dėsnius ši energija pradeda klaidžioti po visą kūną, ieškodama išėjimo.
Ir suranda jį:
-
Įvairiausiose priklausomybėse – rūkyme, alkoholyje, darboholizme ir t.t.
-
Barniuose ir konfliktuose, ypač su artimaisiais;
-
Saviplakoje, kompleksuose ir, kaip pasekmė – depresijoje;
-
Ligose ir negalavimuose.
Turėkite galvoje: visos neišverktos ašaros gyvena jūsų kūne, jos tiesiog buvo paslėptos. Tuo momentu to reikėjo, tai buvo naudinga. O dabar atėjo laikas išsilaisvinti nuo jų naštos ir laisvai įkvėpti oro.