Tokių žmonių gana daug aplink mus. Tai žmonės, kurie viešai ir demonstratyviai rodo savo kaltę dėl to, kad jie gyvena gerai, o kiti – blogai. Pateiksiu kelis tokių „kaltųjų” pasisakymų pavyzdžius, kad būtų akivaizdžiau, apie ką eina kalba.
„Kaip aš galiu džiaugtis gyvenimu, jei mano mama, kurios dėl savo užimtumo nemačiau jau tris metus, gyvena viena, kaime, už 300 kilometrų nuo manęs ir kankinasi iš ilgesio?”
„Negaliu laimingai gyventi šiame pasaulyje, kai brolis – narkomanas. Nustojau su juo matytis, nes širdis krauju plūsta, kai į jį pasižiūriu”.
„Kaip aš galiu džiaugtis gyvenimu, kai Afrikoje badauja šitiek vaikų?”
„Kaip galima ramiai gyventi, žinant, kad kiekvieną dieną kažkas baigia gyvenimą savižudybe?”
Tokių pasisakymų vardinimą galima tęsti ir tęsti iki begalybės.
Kas vienija visas šitas ugningas kalbas apie graužiančią sąžinę?
Žmonės niekuo savęs neriboja, gyvena pakankamai neblogai ir nedaro absoliučiai nieko, kad pakeistų situaciją, dėl kurios taip sunkiai dūsauja ir aimanuoja, dėl ko, atseit, jaučia sąžinės graužimą.
Kodėl žmonės taip elgiasi?
Tokia pozicija demonstruoja nenuoširdų, kitų žmonių akims skirtą jautrumą ir suteikia žmogui moralinio pranašumo jausmą, kai jis lygina save su aplinkiniais. Šis žmogus galvoja apie tai, kaip padaryti pasaulį teisingesniu, tačiau viskas tuo galvojimu ir pasibaigia. Žmogus nešioja kaltės jausmą tarsi ordiną, įteiktą už kilnius jausmus ir kankinystę.
Žmonės, kurie pasirenka mūsų aprašomą poziciją, pajėgūs apnuodyti moraliniais priekaištais ne tik juos supančių žmonių, bet ir savo pačių gyvenimus.
Jei žmogus išties nori „padaryti pasaulį geresniu”, gal būtų geriau tiesiog pradėti kažką daryti, užuot smerkus save ir kitus dėl neveiklumo?
Iš gyvenimo paimtas atvejis. Moteris užsirašė pas psichologą, kadangi negali leisti sau laimingai gyventi, mat jos sesuo atsidūrė labai apverktinoje būklėje. Pavyzdžiui, kai moteris nuvažiuoja pas seserį į svečius, ji palieka savo brangų automobilį už kelių kvartalų nuo sesers namų, kad nedemonstruotų savo finansinės gerovės ir netraumuotų sesutės.
Į klausimą, kodėl ji taip elgiasi, moteris su priekaištu ir tam tikra moralizavimo doze atsako: „Kaipgi man dilginti jai akis savo finansine gerove, jei sesuo vis galą su galu suduria? Jai blogai, dėl to aš paprasčiausiai negaliu gerai jaustis”.
Vienas žymus psichologas, N. D. Lindė, susidūręs su panašiais atvejais, kai pacientai/klientai puikavosi savo demonstratyvia kalte ir labai abejotinomis sąžinės kančiomis, rekomenduodavo štai ką: „Tokiems klientams aš ironiškai rekomenduodavau nusirauti sau visus plaukus iš užuojautos plikiems žmonėms arba išsikraustyti iš proto iš užuojautos bepročiams”.