Galbūt manai, kad čia ne apie tave, kad svetima nuomonė tavęs nejaudina, kad tu visiškai nesiruoši derintis prie kažkieno norų ir poreikių. Kaip ten bebūtų, visi mes tai esame darę ir tebedarome pačiose įvairiausiose situacijose.
Kiti žmonės – neatskiriama mūsų socialinės ir emocinės aplinkos dalis. Mes privalome prie jų derintis, įtikti jiems, būti mandagiais ir netgi sakyti „taip”, kai norisi pasakyti „ne”.
Mes turime susirasti tam tikrą balansą. Išsaugoti pasitikėjimą savimi ir ugdyti savo emocinį intelektą. Mums visą laiką norisi įtikti kitiems žmonėms ir tapti pažeidžiamais, dėl to niekada neverta įsipainioti į vergiškus spąstus, kai tau norisi patikti ir įtikti visam pasauliui.
Pamąstykime apie tai.
Žmonėms būtina vienas kitam patikti. Tie, kurie mano kitaip – klysta.
Patikti – tai sudaryti gerą įspūdį apie save pokalbyje dėl darbo. Mes trokštame patikti žmonėms, su kuriais norėtume draugauti. Patikti artimiems žmonėms, kad sukurtume šeimoje harmoningus santykius.
Šiek tiek atiduodami, mes neturime daug prarasti. Būtina subalansuoti pastangas optimaliu būdu. Jeigu kiekvienas vaikosi tik nuosavų interesų, nustato apribojimus ir atsiriboja sienomis, problemų su socializacija ilgai laukti neteks.
Greičiausiai dabar jums iškilo tokie klausimai:
Kur toji riba? Kaip atrasti balansą tarp asmeninių poreikių ir to, ko iš mūsų reikalauja visuomenė, kad patiktume sau patiems ir neprarastume kontaktų su aplinkiniu pasaliu?
Paaiškinsime tai tolimesniame tekste.
Visi mes skirtingi, šie skirtumai – tai mūsų asmeninis bagažas, kurį sudaro mūsų asmeninės vertybės, emocijos, savivertė, susitaikymas su pačiu savimi.
Mūsų asmenybės kelionė trunka visą gyvenimą. Paauglystėje norisi visiems patikti. Pirmą kartą sąmoningai pažvelgiame į pasaulį ir stengiamės susirasti jame savo vietą. Paaugliai neretai jaučia disonansą tarp savo jausmų bei norų ir to, ko iš jų reikalauja pasaulis. Visuomenė verčia mus būti patraukliais, tobulais ir nepriklausomais. Ji paverčia mus vidutinybėmis, neatsižvelgdama į konkrečių asmenybių ypatumus. Ir tai nėra normalu.
Mes visi perėjome šį etapą, kai norisi pagaliau pažadinti savo vidinį Aš, kad suprastume, jog mums patinka būti unikaliais, ypatingais, kitokiais nei kiti.
Kad ir ką bekalbėtų žmonės, tapti savimi nėra paprasta. Mums daro didžiulį spaudimą šeimos narių, visuomenės, kolegų ir draugų lūkesčiai.
Mūsų prašo būti gerais vaikais, tėvais, efektyviais darbuotojais. Dažnai mes patenkame į tokias situacijas, kai darome, kas visiškai nepatinka ir absoliučiai nesiderina su mūsų vertybėmis. Kad taptume pačiais savimi, turime įveikti begalę kliūčių.
Tiksliai žinoti, ko norime ir ko nenorime – reiškia suteikti kitiems žmonėms galimybę kur kas geriau elgtis su mumis, kadangi dabar jie jau supranta kas mes esame.
Jeigu tu kažkam nepatinki – tai dar ne pasaulio pabaiga.
Tas, kuris švaisto laiką, kad patiktų kitiems, nutolsta pats nuo savęs ir daro žalą savo savivertei bei individualybei. Jei pas kažką pernelyg prastas skonis, kad įvertintų tavo charakterį, nuostabų juoką, humoro jausmą – nėra ko rūpintis. Jeigu kažkas nutaiso pasibjaurėjimo grimasą, tave pamatęs, prisimink tuos dešimtis žmonių, kurie tave myli, negali be tavęs gyventi ir laiko tave unikaliu žmogumi.
Dėl to nereikia drovėtis, verčiau pasidžiaukime kiekviena nauja diena, nugyventa darnoje su pačiu savimi.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…