Vyrai pakęsti negali isterikių. Bėga nuo jų, apsipylę šaltu prakaitu iš siaubo. Aš pati buvau isterikė ir žinau, ką kalbu.
Kodėl iki šiol nėra anoniminių isterikių draugijos? Juk isterija – irgi priklausomybė, kaip narkomanija ar alkoholizmas. „Sveikos, aš Irena, ir aš – isterikė. Mane dėl to paliko vyras”. „Sveikos, mielosios, aš esu Marija, ir aš jau 5 metus – isterikė. Šeima manęs neapkenčia už tai, kad niekaip nesugebu susivaldyti”.
Tokių Irenų ir Marijų pilna tarp mūsų, apsidairykite. Ir ko jau ko, bet meilės tikrai nenusipelno. Nei vyriškos, nei vaikiškos, nei tiesiog žmogiškos. Kodėl, dėl Dievo meilės, man turi patikti žmogus, kuris nesugeba savęs kontroliuoti ir paverčia bet kokį pasisėdėjimą ar šeimyninę vakarienę beprotnamiu?
Isterikės ne tokios paprastos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių jų lyg ir gaila: vargšė mergaitė, ji tokia nepatyrusi, jai atrodo, kad vyras tuoj tuoj išslys nežinoma kryptimi ir dėl to ji pradeda isteriją. Ir dar kokią! Su dūžtančiais indais ir viešomis peštynėmis, su bauginimais nusižudyti ir kitokiu gėriu.
Isterikė trokšta manipuliuoti, tačiau yra per silpna, kad darytų tai nepastebimai ir gautų naudos. Dėl to burzgia į priekį kaip taranas, kaip tankas, žviegdama kaip priešgaisrinė sirena ir keldama aplink save paniką ir siaubą.
Isterikė panaši į metukų amžiaus kūdikį, kuris dar nemoka žodžiais paaiškinti, kad jam nepatinka brokolių košelė. Ji lygiai taip pat paraudonuoja nuo įtampos, rėkia , taškosi seilėmis ir ašaromis. Jeigu jai kažko prireikė – tučtuojau padėkite ant stalo, kitaip pražudysi milijardus savo nervinių ląstelių.
Isterikės – amžinai kitų žmonių nesuprastos, neįvertintos, meilės negavusios būtybės. Šios ligos priepuoliai dažniausiai pasireiškia namuose, o darbe ar draugių kompanijoje jos elgiasi kaip tylios pelytės. Jos be galo egoistiškos ir neretai priešinasi savo pačių žodžiams, versdamos savo manipuliacijų aukas pajausti kaltę. Blogiausia yra tai, kad isterikė negali kritiškai įvertinti savo neleistino elgesio.
Kam moteriai viso šito reikia? Viskas labai paprasta. Kaip jau minėjome, isterija – tai priklausomybės forma, kaip narkomanija. Bet koks skandalas pakrauna isteriją jai reikalingomis emocijomis, skandalu ji maitina savo negatyviąją energetiką ir išsiurbia iš aukos pozityvią. Dabar ji laiminga ir patenkinta. Iki sekančios dozės. Ir kuo toliau, tuo jai reikia vis daugiau ir daugiau – skandalų, negatyvo, sudaužytų lėkščių ir apdaužytų nosių.
Dėl to kartoju dar sykį: isterikės nenusipelnė meilės. Ir jei esi štai tokia isterikė – mesk šitą reikalą, kol dar ne vėlu. Isterija išgydoma. Kalba eina netgi ne apie psichologiją ar psichoterapiją, o apie tavo požiūrį į gyvenimą ir žmones, kurie tave supa. Jeigu esi tikra, jog tavo negatyvą provokuoja aplinka – keisk darbą, gyvenamą vietą. Keiskis pati. Neleisk, kad isterija sugriautų tau gyvenimą.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…
One thought on “Neleisk, kad isterija sugriautų tau gyvenimą”