Atpirkimo ožys darbovietėje

Kaip patogu, kai namuose ar darbe yra žmogus, ant kurio galima išlieti visą savo nepasitenkinimą! O jis tyliai, panarinęs galvą, nuleidęs akis murma po nosimi kažką neaiškaus. Ir po to vaikšto pusę dienos su kalta veido išraiška ir visiškai sumauta nuotaika.

Kaltės jausmas kunkuliuoja viduje, susilieja su bejėgiškumo ir niekingumo jausmais, o savivertė smunka iki nulio. Tačiau tai dar ne dugnas, kadangi darbo diena dar nesibaigė, kažkas spėja dar sykį pasinaudoti tavimi kaip žaibolaidžiu ir savęs niekinimas dar labiau pagilėja, savijauta dar labiau suprastėja.

Juk viršininkui darbe geriau matyti! Toks jo darbas – pabadyti mano nosį į padarytas klaidas. O klaidų aš darau nemažai! – galvoja toks atpirkimo ožys.

O gal nedaug?

Praeina naktis, išaušta nauja darbo diena. Reikia sukaupti jėgas ir išeiti į lauką, nepavėluoti į autobusą. Ir taip kasdien. Metų metus…

Kai eilinį kartą išklausau panašią istoriją, visada apima šioks toks liūdesys, kyla noras padėti žmogui. Juk smukusi savivertė – tai, žinoma, ne katastrofa, tačiau vis tiek labai nemalonus dalykas, kuriuo labai patogu naudotis aplinkiniams žmonėms. Aukos reakcija į terorizavimą minimali, galbūt jos visai nėra, o tokio elgesio su ja pasekmes srebia išimtinai pati auka.

Kai kas tokius žmones vadina nevykėliais, „lūzeriais” ir jie idealiai tinka atpirkimo ožio vaidmeniui iš pradžių mokykloje, paskui darbe ir apskritai visose vietose, įskaitant jų pačių šeimą.

Tačiau tai, kad visuomenėje esama konkrečios hierarchijos, dar nereiškia, kad belieka susitaikyti su atpirkimo ožio vaidmeniu ir gyventi taip, kaip gyvenasi. Atvirkščiai – būtina kovoti už savo užsitarnautą vietą, ginti savo vidines ir išorine ribas.

Juk tarp tokių visų niekinamų ir pajuokiamų žmonių yra daugybė talentingų ir gabių asmenybių ir paprasčiausiai kvaila turint tokį potencialą nepripažinti savo paties reikšmingumo.

O viskas prasideda šeimoje.

„Sėdėk ir neišsišok!” ir dar begalė elgesio modelių, kurie sustiprina vidinį savęs nuvertinimą, kai žmogus ima visiškai nuoširdžiai manyti, jog taip ir turi būti. Štai ir neišsišoka, nereaguoja į asmeninės erdvės ribų pažeidimus, neduoda atkirčio.

Ir tai labai skaudu ir neteisinga.

Tiesa, pasitaiko atvejų, kai taip elgtis labai patogu, žmogus priprato ir adaptavosi. Ką gi, kiekvienas pats tvarko savo gyvenimą.

Tačiau yra žmonių, kurie paprasčiausiai nežino, neturi supratimo, kad į save žvelgti galima visiškai kitaip. Ir pradėję su savimi dirbti, sulaukę pirmų rezultatų, pajautę visiškai naujų potyrių, pradeda dar atkakliau, su didesniu pasitikėjimu žengti link pagrindinio tikslo – savo vertės pajautimo.

Taip, pokyčiai kartais būna skausmingi, tačiau kai auga vidinis savo vertės pojūtis ir nusibrėžiamos priimtinos ribos, visos pastangos atsiperka su kaupu.

Žmogus, kuris dar visai neseniai buvo atpirkimo ožys persimaino ir tampa save gerbiančiu, savarankišku egoistu – gerąja šio žodžio prasme, savaime aišku.

Viršininkas staiga sulaukia pirmojo atkirčio ir jam tenka keisti požiūrį į tą žmogų.

Chroniškas kaltės jausmą ir pasmerkto žmogaus susitaikymą su likimu pakeičia aiškus vidinis savo vertės suvokimas.

Dabar tai jau ne pilkas, beveidis sutvėrimas – jis teisėtai užima savo vietą šioje žemėje. Dabar jį pastebi ir vertina pagal profesionalius nuopelnus.

Mieli skaitytojai, jei ši istorija panaši į jūsiškę, visada turėkite galvoje – tai galima ištaisyti.

.



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *