Jei mano gero darbo kito žmogaus labui priežastis yra kito žmogaus „aš noriu”, tai padaręs tą gerą darbą visada lauksiu, tegu ir pasąmoningai, dėkingumo. Ir visaip tą dėkingumą matuosiu: štai šita padėka jau atitinka mano heroizmo lygį, ar vis dar ne? O jeigu ne, tai ką daryti? O kodėl aš jam darau viską, o jis man ne viską? Kaip jis apskritai drįsta būti man nepakankamai dėkingas! Juk aš…, o jis…, aš iš visos širdies…, o jis, bjaurybė…
Tikriausiai pati teisingiausia priežastis daryti gerą darbą kito labui, tai tiesiog suvokimas, kad „aš tai galiu”. Aš galiu ir dėl to padariau. Jeigu negalėčiau, nedaryčiau. Ir viskas.
Meilė labai dažnai pavirsta turgumi. Aš tavęs pagailėjau, tu man už tai kažką padovanok. Aš tau atnešiau, tu mane apkabink. Aš tau eilėraštį paskyriau, tu mane tiesiog čia, ant šios sofos aptarnauk…
Iš esmės tai ne pasaulio pabaiga, tačiau prekyba – silpno žmogaus pozicija. O iš silpno daug neužsidirbsi.
Jeigu padėti artimam žmogui noriu pats, tada iškyla klausimas, kodėl noriu. Ko apskritai noriu? Noriu padaryti tau malonumą? Jeigu galiu – padarau. O jeigu negaliu ir vis tiek darau – čia jau blogai, nes šiuo atveju anksčiau ar vėliau kils noras išrašyti žmogui sąskaitą.
Noriu, kad būtum man skolingas? Noriu tavo fone atrodyti šventu žmogumi? Bet kuris sudėtingas ir supainiotas „noriu” galiausiai susiveda į tą pačią prekybą. Gaunasi jau ne „aš noriu, kad tau būtų gerai”, o „noriu, kad dėl to, kad tau gera, gauti štai tą ir aną”.
Jeigu žmogus man svarbus, esu pajėgus kažką nuveikti jo labui. Kai tik pradedu daryti gerus darbus, kuriems esu pajėgus, jėgų man dar labiau pagausėja. Ir taip be pabaigos.
Ir, atitinkamai, vienintelė teisinga priežastis ko nors prašyti iš kito žmogaus – tai suvokimas, kad „man to reikia”. Man šito reikia, dėl to paprašiau. Nereikėtų, neprašyčiau. Mums juk visada kažko reikia, jei tik nesame visiški asketai. Dėl to prašau, kad padarytum man štai tą ir aną. Ne dėl to, kad privalai (nes tu man nieko neprivalai). Ir ne dėl to, kad aš visai neseniai tau padėjau (tai buvo mano laisvas pasirinkimas).
Man reikia, ir tai visiškai pakankama priežastis. Pasitikrink, ar gali. Jeigu gali – daryk ir ačiū tau už tai. Jeigu negali – nedaryk. Dviese pagalvosime, kas toliau. Galbūt galėsiu padėti tau išplėsti tavo „galiu”. Galbūt surasiu kaip patenkinti savo „noriu” ne per tave. Galbūt sugalvosiu trečią variantą, performuluosiu savo „noriu” taip, kad galėtum man padėti, surastum kokį nors nestandartinį sprendimą.
Bet ir vėlgi, ne dėl to, kad aš pats prieš pusvalandį tau padėjau, o tiesiog todėl, kad šiuo momentu man tenka vaidinti prašančio žmogaus vaidmenį. O jeigu jau mes turime bendrų reikalų, gyvename bendrą gyvenimą, reiškia, tai viso labo tik dar vienas gyvenimiškas uždavinys mums abiem.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…