Nuoskauda – tai toks mažas ir simpatiškas žvėrelis. Iš pažiūros visai nekenksmingas ir nepiktas. Ir jei teisingai su juo elgsimės, nieko blogo nepadarys.
Nuoskauda, jei neįsileisime jos į namus, puikiausiai gyvena laisvėje ir niekada nieko nepuola. Tačiau kai pabandome Nuoskaudą užvaldyti, padaryti ją sava, viskas baigiasi labai liūdnai.
Šis žvėrelis labai mažytis ir vikrus, jis gali visiškai atsitiktinai šmurkštelėti į žmogaus kūną. Žmogus iškart tai pajunta ir pasijaučia įskaudintas, piktas.
O žvėrelis cypčioja žmogui:
-Aš netyčia į tave pakliuvau! Išleisk mane! Man čia tamsu ir baisu! Aš noriu pas mamą!
Tačiau kai kurie žmonės jau seniai nebemoka girdėti gamtos tvarinių, ypač tokių smulkių žvėrelių.
Yra žmonių, kurie iškart paleidžia Nuoskaudą. Tačiau daugelis nė už ką nesutinka paleisti. Jie iškart ima laikyti Nuoskaudą sava ir terliojasi su ja, kaip su brangiausiu žaisliuku ar augintiniu. Pastoviai apie ją galvoja ir netgi naktį neužmiega dėl minčių apie Nuoskaudą.
O Nuoskaudai vis tiek nepatinka gyventi su žmogumi. Ji sukasi, malasi, ieško landos į laisvę, tačiau pati niekada nesuranda. Štai toks netikęs žvėrelis…
Netikęs ir žmogus, laikantis save žvėrelio šeimininku. Susigūžė visas, įsitempė iš paskutinių jėgų ir nė už ką nenori paleisti jau sava laikomos Nuoskaudos. Gaila atiduoti. O žvėrelis juk alkanas, jam baisiai norisi valgyti. Štai ir pradeda po truputėlį maitintis žmogumi iš vidaus. Žmogus tai jaučia: tai ten suskausta, tai kitoje vietoje diegliai dilgčioja. Kartais taip skauda, kad ašaros trykšta. Tačiau nesuprasdamas, iš kur skausmai, niekaip negali susieti negalavimų su Nuoskauda. O paskui apsipranta kaip su neišvengiamu reiškiniu, kaip ir Nuoskauda palaipsniui pripranta prie šeimininko: ėda, graužia, auga, nutunka, visiškai nustoja judėti.
Susiranda žmogaus viduje kažką skanaus, prisisiurbia ir smaguriauja, graužia.
Apie šiuos žmones taip ir sakoma: „Jį nuoskauda (ar pyktis) graužia”.
Ir Nuoskauda galiausiai taip priauga prie žmogaus, kad tampa jo dalimi. Sulig kiekviena diena žmogus vis silpsta, o Nuoskauda jo viduje storėja ir riebėja.
Žmogui net į galvą nešauna, kad viskas, ko tokiu atveju tereikia – imti ir paleisti Nuoskaudą į laisvę.
Tegu sau gyvena savo malonumui, tegu vėl tampa mažu, vikriu žvėreliu. Ir pačiam žmogui be jos lengviau gyvensis, nebereikės taip dažnai verkti, pykti, sirgti.
Nuoskauda – tai toks mažas žvėrelis. Paleisk jį į laisvę, tegu sau bėga pas mamą.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…