Taip kaip anksčiau jau nebebus

Jeigu dabar jums blogai, jeigu jus prislėgė užgriuvusios permainos, šita situacija galbūt padės geriau suprasti, kurioje krizių schemos vietoje atsidūrėte. Mano mėgstama Virdžinija Satir išskyrė kelis šios spiralės etapus. Kiekviena sveika sistema, ar tai būtų žmogus, ar organizacija, pradėjusi keistis, įveikia visus šiuos etapus ir šis procesas neturi pabaigos.

Kurioje schemos vietoje esate jūs?

Pirmasis etapas. Stabilumas

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Viskas gerai ir niekas nenori nieko keisti. Viskas teikia džiaugsmą, viskas klostosi kuo puikiausiai. Sistema šiuo metu yra graži, stabili, jauki.

Antrasis etapas. Naujas elementas. Pablogėjimas

Nė viena sveika sistema nebūna uždara ir hermetiška, o nė viena atvira sistema neegzistuoja be naujų elementų. Tokiu elementu gali tapti įvykis, sprendimas, nebūtinai blogas – pavyzdžiui, daug metų drauge gyvenanti pora galiausiai nusprendžia įteisinti santykius, susituokti. Šeimoje gimsta vaikas. Į darbą ateina naujokas. Įvedama nauja taisyklė. Netgi pastangos žūtbūt išsaugoti stabilumą paradoksaliu būdu tampa sistemą griaunančiu elementu, nes kiekviename sąstingyje slypi krizės užuomazga.

Ir kai prasideda antrasis etapas, situacija tarsi pablogėja, sulėtėja, susigadina. Jeigu anksčiau susitaikydavome iškart po barnio, dabar taikomės po kelių valandų ar trijų dienų. Jeigu iš kiekvieno investuoto euro gaudavome 40 centrų pelno, tai dabar gauname 30. Šito etapo pradžia – tai kaip eiti kalno papėdėje, kai iš viršaus ant jūsų pradeda kristi akmenukai. O etapo pabaiga gali priminti ištisą laviną.

Svarbiausias šio etapo simptomas – gręžiojimasis atgal su mintimis „Kaip mums tada buvo gera. Kaip visa tai sugrąžinti? Kokių pastangų reikia, kad viskas būtų kaip anksčiau?”

Trečiasis etapas. Depresija. Susitingimas

Šiame etape pasidaro aišku, kad nieko sugrąžinti nepavyks. Kad taip, kaip anksčiau, jau nebebus. Ištikus sunkiai krizei, atsiranda pojūtis, kad viską praradome. Ar praradome labai daug. Ankstesnius santykius, ankstesnę būseną, ankstesnius resursus.

Pagrindinis šios būsenos simptomas – embriono poza rytais, kai neturite jėgų išsitiesti, kai norisi susigūžti į kamuoliuką, nesinori keltis iš lovos. Tai – depresijos būsena. Manęs dažnai klausia – kaip ilgai ji gali tęstis? Nežinau. Nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Labai svarbu duoti sau laiko, kad išgyventume šį etapą.

Ketvirtasis etapas. Viltis

Jeigu taip, kaip anksčiau, jau nebebus ir aš jau nebeturiu ko prarasti, tai galbūt galima kažką padaryti, kad būtų geriau? Tokia mintis droviai pasibeldžia į duris žmogui, kuris vieną gražų rytą supranta, kad nori gyventi toliau. Tiesiog kvėpuoti, žvelgti pro langą, gyventi. Kažką daryti. Kažką pakeisti. Galbūt aš dar galėsiu būti laimingas. – pagalvoja žmogus.

Šiame etape dažnai kreipiamasi pagalbos į specialistus. Žmogus kažką nedrąsiai, vangiai bando daryti, kol kas neturėdamas tam daug jėgų. Įsileidžia į gyvenimą naujų žmonių, nieko ypatingo nesitikėdamas. Ar tiesiog sutinka išbandyti ką nors naujo. Aš savo laiku būtent atsidūrusi šiame etape nuėjau mokytis šokti, jausdama, kad vis tiek nėra ką veikti ir man vienodai rodo, kuo užsiimti.

Penktasis etapas. Naujos prasmės

Pats įdomiausias, klastingiausias ir labiausiai gundantis etapas. Atsiranda jėgų. Atsiranda naujų žmonių. O svarbiausia – pradeda kilti klausimų! Sau ir pasauliui. Kokia dabar mano svarbiausia prasmė? Dėl ko jaučiuosi gerai, o dėl ko – blogai? Koks aš dabar? Kas man svarbu ir vertinga? Kas vyksta aplink mane ir ką norėčiau matyti šalia savęs?

Labai dažnai šiame etape visiškai pasikeičia bendravimo ratas, gyvenimo taisyklės, atsiranda arba naujas hobis, arba naujas darbas, arba nauji santykiai, arba susikuriamas naujas savo paties įvaizdis. Žmogus gerte sugeria viską, kas nauja, jam ant galvos pilasi atsakymai į klausimus. Tai ženklų ir simbolių, kurie lengvai iššifruojami ir padeda judėti į priekį, metas.

Viena mano klientė, esanti šiame etape, eidama pas mane aiškintis, reikia ar nereikia kažką keisti gyvenime, pakeliui pamatė reklaminį plakatą, ant kurio stambiomis raidėmis buvo parašyta „Keiskitės!” Tas plakatas jau seniai ten kabojo, tačiau kaip ženklą ji jį pastebėjo būtent tuo momentu, kai pasąmonė subrendo naujam etapui. Kol niekam neužteko jėgų, plakato ji paprasčiausiai nematė.

Etapas klastingas tuo, kad kol jame esame, gyvenimas atrodo vėl prasmingas, sąmoningas, laimingas, nors ir nelengvas. Ir yra didelė pagunda pasilikti šiame etape visam laikui. Žmogus, kuris visą gyvenimą ieško naujų prasmių, susiranda sau vis naujų ir naujų guru, mokymų ir tuo pat metu jo gyvenime nėra jokių naujų įvykių, išskyrus patį ieškojimą, nėra naujų faktų biografijoje, o santykiai su žmonėmis išlieka tokiais, kokie buvo prieš tai – toks žmogus įstrigo šiame etape. Nes sekantis etapas baugina.

Šeštasis etapas. Praktika

Tai išties pats pavojingiausias ir labiausiai bauginantis krizės etapas. Viskas, ką sužinojome ir išmokome, turi būti realizuota gyvenime. Jeigu sužinojome kažką naujo apie žmones ir save, nebegalime sakyti „Taip” ten, kur norisi pasakyti „Ne”. Negalime atsisakyti to, su kuo jau seniai norisi sutikti. Šiame etape mes puikiai save girdime. Mums jau nebe taip lengva save apgauti.

Ir visa tai negarantuoja, kad naujas žinias realizuosite gyvenime. Juk tai rizika! Kas penktas niekada nerizikuoja, taip ir likdamas įstrigęs ankstesniuose etapuose. Išbandyti kažką naujo, kitaip reaguoti, liautis daryti, kaip esi įpratęs, imti daryti kitaip, net jeigu atrodo, kad tai veda į žlugimą – štai kokia naujo etapo užduotis.

Čia protestuoti pradeda visi mūsų psichologinės gynybos mechanizmai. Jie saugo mus nuo skausmo, o tuo pat metu ir nuo pažangos, vystymosi, tobulėjimo. Jie mums šaukia: tu ką, kvailys, kad imtumeisi tokios atsakomybės?! Tu visiška kvaiša, pirmoji imtis iniciatyvos?! Šiame etape padidėja nerimas ir baimė, norisi kur nors pasislėpti.

Bet užtat koks puikumėlis, kai išbandai kažką naujo ir gauni nuostabų rezultatą! Šito etapo pradžioje mes devynis kartus iš dešimties į viską reaguojame kaip seniau, kaip jau įprasta. Etapo pabaigoje – devynis kartus iš dešimties darome naujai. Leisti sau įgyti naujos patirties – vienintelis būdas realiai keistis.

Septintasis etapas. Patirtis

Būtent patirtis mus realiai keičia. Joks procesų supratimas, jokia informacija apie procesus, jokios teorinės žinios nepakeis mūsų taip, kaip keičia tų procesų pergyvenimas. Kita būsena. Kiti pojūčiai. Kitoks bendravimas su žmonėmis. Sakoma, kad žmonės nesikeičia ir su šia nuomone galima sutikti, tačiau su viena pataisa: nesikeičia, jei saugo save nuo naujos patirties. O šiame etape mes su dideliu entuziazmu bandome viską daryti visiškai kitaip.

Aštuntasis etapas. Integracija

Šioje vietoje mes atsisukame atgal ir nustembame: „Oho, kokį kelią aš įveikiau! Visos klaidos, visi pasiekimai – visa tai mano. Aš šaunuolis. Aš tai padariau!”

Nesikabinėkite šiame etape prie žmonių, kurie yra kituose savo krizių etapuose. Šiuo momentu mums kyla didžiulė pagunda raginti, mokyti, pamokslauti: „stokis ir eik, ko drybsai? Aš juk tai padariau, tai ko lauki tu?” Prisiminkite save tomis sąstingio, depresijos, vilčių dienomis. Jūs pats vos galėjote pajudėti. Turėjote visiškai kitus resursus.

Dėl to, atsigręžę į nueitą kelią, pasiimkite viską, su kuo pavyko susidoroti ir gyvenkite toliau. Jūs tai padarėte!

Devintasis etapas. Stabilumas 2

Viskas tas pats, kaip ir pirmame etape. Viskas įsisavinta, užsitarnauta. Mėgaukitės rezultatais, nes tai spiralė – visa, kas gyva, neišvengiamai pradeda keistis, ir netrukus jums ims vėl atrodyti, kad kažkas negerai, nors taip ir nėra.

Dažnai užduodami klausimai

Kiek laiko trunka kiekvienas etapas? Viskas priklauso nuo to, kokia tai krizė, kaip jaučiatės joje, kiek turite resursų ir t.t. Ką nors prognozuoti neįmanoma;
Kiekvieną kartą bus taip pat blogai? Ne, patyrę žmonės laikui bėgant nustoja bijoti leistis į tuos slėnius ir duoda sau laiko visiems etapams įveikti. O itin patyrę naudojasi krizėmis kaip būdu atsikratyti visko, kas nereikalinga gyvenime, viską pertvarkyti;
Ar galima keistis be šitų siaubingų kančių? Galima, jeigu nelaikysite savo komforto zonos vienintele vieta, kurioje galima gyventi ir patys judėsite reikiama linkme. Pavyzdžiui tie, kurie įsisavina naujas profesijas, dažniausiai išvengia didžiulių tragedijų. Jiems vis tiek tenka atsidurti labai nekomfortiškuose mokinių ir naujokų vaidmenyse, tačiau jie iš anksto tam pasiruošia;
O jeigu neturiu jėgų? Duokite sau laiko jėgoms susigrąžinti;
O jeigu man nesinori keistis ir eiti į priekį? Nesikeiskite ir neikite, nieko baisaus, tai visiškai normalu;
Ar gali šie etapai padengti vienas kitą, susimaišyti, sugrįžti atgal? Gali pereiti vienas į kitą be jokių aiškių ribų;
Ar gali būti skirtingi etapai skirtingose gyvenimo sferose? Dažniausiai taip ir būna: darbas – antrame etape, asmeninis gyvenimas – penktame… Gyventi tikrai nebus nuobodu.
Tai ką gi – visiškai neįmanoma ramiai pasėdėti, vos baigiasi viena spiralė – prasideda kita? Labai svarbu, kad pereidami nuo pokyčio į pokytį mes prarandame ne viską. Labai svarbi savo resursų revizija. Pasiimti su savimi viską, ką sukūrėme iš seno etapo į naują, nenuvertinti savo pasiekimų – labai svarbus dalykas. Naudotis savo tobulėjimo ir darbo vaisiais – ne mažiau svarbu.

Norėčiau palaikyti tuos, kurie dabar gyvena bet kuriame etape. Aš žinau, kiek reikia drąsos, kad žengtumėte į priekį. Nepasiduokite. Kreipkitės pagalbos į aplinkinius. Saugokite ir gerbkite save.

Komforto zonoje tūnantis žmogus nesivysto. Be komforto zonos nesukaupia resursų. Be resursų negalima eiti į priekį. Viskas tarpusavyje susiję ir negali egzistuoti atskirai. Nėra gerų ir blogų žingsnių šiame kelyje, kiekviena klaida suteikia jums patirties. Judėjimo į priekį kokybė nepriklauso nuo judėjimo greičio. Gerbkite visus savo gyvenimo etapus, visas savo būsenas, nelyginkite savęs ir savo greičio su kitais. Jeigu ištiko nuosmukis – panaudokite šį laikotarpį resursų revizijai ir susiorientavimui.

Aš daug dirbu su krizinėmis situacijomis ir žinau, kad kiekvienas iš mūsų turi tiek laiko, kiek reikia, kad įveiktų šį kelią su maksimalia nauda sau ir savo gyvenimui.

Šaltinis