REIKIA ar NORIU? Kaip išsiaiškinti?

Toks žydras dangus virš galvos, grynas oras, paukščiukai čiulba. Ramybė, grožis, tikras stebuklas. Betgi ne! Yra žodis REIKIA! Jokių nuolaidų, jokio atsipalaidavimo. REIKIA!!! Ir aš pasitiesiau kilimėlį palei kupetą šieno netoli kaimo – toli, toli nuo miesto. Draugai linksmai bendravo ir mėgavosi iškyla ir gamta, o aš jau spaudžiu mygtuką „Startas” savo nešiojamame kompiuteryje. Ir minčių yra, ir idėjų – ištisa jūra, bet…

Kažkoks ne toks jausmas. Kažkas viduje kužda: „Atsipeikėk, prisijunk prie draugų, atsipalaiduok! Atidėk visus reikalus – yra laikas darbams ir yra laikas poilsiui.” Tačiau aš neklausiau vidinio balso. Juk REIKIA dirbti. Juo labiau, kad aplinka tam palanki – gamtoje oi kaip puikiai rašosi.

O kompiuteris pasveikino mane mėlynu ekranu ir užrašu, skelbiančiu, kad sistema negali užsikrauti. Nuvažiavo sistema, pakibo. Vyksta atkūrimo procesas. Dešimt, dvidešimt minučių, pusvalandį… Viduje kunkuliuoja pyktis ant nepatikimos technikos. Kaipgi šitaip? Man REIKIA, o kompiuteris nedirba! Kokia neteisybė! Po keturiasdešimties tuščio laukimo minučių ekranas teberodė nesibaigiantį atkūrimo procesą…

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Kažkas mano viduje vis dar šnabždėjo: „Liaukis panikuoti, tau reikia atsipalaiduoti, priimti situaciją, pamiršti tą savo REIKIA ir leisti sau pasielgti taip, kaip NORI.” Ir kuo daugiau laiko praėjo, tuo akivaizdesnis man darėsi tas šnabždesys. O gal tikrai bala nematė to kompiuterio? Gal tikrai atidėti darbus rytojui, o dabar leisti sau tiesiog BŪTI? Aūūū, draugužiai, kur jūs? Kompiuteris liko vienišas gulėti ant kilimėlio, o aš išėjau. Priėmiau šio momento realybę ir leidau sau pasielgti taip, kai iš tikrųjų šiuo momentu NORIU.

Nepraėjo nė penkių minučių ir kompiuteris baigė savo atkūrimo kančias, ramiai persikrovė, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Žinote, o tai greičiausiai ne šiaip atsitiktinumas. Tikriausiai tai buvo ženklas. Pasaulis davė suprasti, kad galbūt jau gana generuoti problemas, versti save užsiimti tuo, ko nesinori, renkantis tarp REIKIA ir NORIU. Galbūt jau laikas priimti savo norus, išgirsti juos ir paprasčiausiai atsipalaiduoti?

Situacijos, kai tenka rinktis, kartojasi mūsų gyvenime pakankamai dažnai. Kai konkrečios aplinkybės verčia mus aukotis, daryti tai, kas prieštarauja tikriesiems norams. Toks gyvenimas. Ir visas auklėjimas pagrįstas šiuo principu – žmonės mokomi gyventi pagal standartus, daryti, kas priimta, ką visuomenė laiko teisingu ir reikalingu. Prasideda viskas nuo privalomos mokyklinės programos, kai vaikas verčiamas keltis aštuntą ryto. Paskui – universitetas, paskui REIKIA ieškotis darbo, vėl anksti keltis ir sėdėti ten iki vakaro, net jei nebūna kuo tą dieną užsiimti.

Nes taip REIKIA – režimas, taisyklės, dienotvarkė. Reikia kiekvieną dieną dirbti, dviem savaitėms eiti atostogų vasarą ir tiek pat – žiemą, o per dvi išeigines reikia spėti pailsėti ir prikaupti jėgų. Čia taip pat dar galima priskirti: REIKIA ištekėti, pagimdyti vaiką, aprūpinti sau senatvę, pastatyti namą, pasodinti medį ir t.t. Visas gyvenimas – nesibaigiantys REIKIA.

O kaip gi su NORIU? Kam apskritai įdomu, ko iš tiesų norisi žmogui? Ar nori vaikas, linkęs į humanitarinius mokslus, kelis metus iš eilės kalti fiziką ir matematiką? Ar nori eiti į universitetą vien todėl, kad paskui gautų nuobodų ir nepakeliamą darbą? Ko nori žmogus? Išauklėtas sąlygose, kai niekas nemoko įsiklausyti į save, jis praranda šį sugebėjimą ir galiausiai tampa biorobotu. Gyvena ir nesupranta kam. Kažką daro, kas priimta daryti, be jokio džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Ir kur nuveda toks gyvenimas? Į senatvę ir mirtį…

Atlikime nedidelį eksperimentą. Pamėginkime tiesiog dabar prisiminti kažką iš savo gyvenimo. Kas jame buvo? Kas labiausiai įstrigo į atmintį, kas sukelia nostalgišką šypseną? Nagi, susimąstykite valandėlę… Nenustebsiu, jei prisiminsite būtent tai, ką darėte, nes to NORĖJOTE. Kai vadovavotės norais, poreikiais ir siekiais.

Kas teikia jums džiaugsmą gyvenime? Pagalvokite apie tai tiesiog dabar, įsiklausykite į širdį. Išgirskite jos tylų šnabždesį. Atėjo laikas gyventi tikrą gyvenimą. Kai jūsų veiksmams vadovais tikroji esmė, kai viskas, kuo užsiimsite, teiks džiaugsmą. Kad taip nutiktų, pamirškite, kad kažką kažkam privalote, leiskite sau būti savimi ir daryti tai, ko šiuo konkrečiu momentu nori širdis. Pradėkite nuo paprasčiausių dalykų ir palaipsniui galėsite performatuoti visą gyvenimą.

Jei kažkuriose srityse sunku atsisakyti žodžio REIKIA, pažvelkite į situaciją iš kitos pusės. Jums reikia auginti vaikus? O gal tai ne „reikia”, gal po tuo „reikia” slypi jūsų „noriu”? Jūs juk norėjote pagimdyti vaiką, reiškia, pakankamai sąmoningai norėjote ir jį auginti. Be to, jūs tikriausiai garantuotai NORITE, kad jis taptų laimingas ir sėkmingas.

Jums reikia į darbą? Bet juk tik jūs pats sprendžiate – eiti ten, ar neiti. Reiškia, jums ne REIKIA, o NORISI ten eiti. Ar, galbūt, norite pinigų, sėkmės, karjeros? Panagrinėkite priežastis ir pasekmes. Panagrinėkite visas savo gyvenimo sritis. Galų gale visada patys renkatės – REIKIA ar NORIU.

Tiesa, norėčiau įspėti. Jei piktnaudžiausime ir pastoviai ignoruosime savo norus, vidinis balsas taip paprastai nenusileis. Pasaulis vis tiek padės jums sugrįžti į save, suprasti save, tik dabar jau žymiai griežtesniais metodais. Kaip nutiko man – nenorėjau poilsiauti, kaip iš tikrųjų norėjosi – še tau kompiuterio gedimą. Nenori gražiuoju, imsimės kitų priemonių.