Negatyvios emocijos parodo, kur būtent užstrigote

Dvasingumas, o kartais ir psichologija mūsų laikais atrodo kaip kažkas nenatūralaus. Socialiniai tinklai užversti motyvuojančiais straipsniais apie tai, kaip svarbu neleisti, kas negatyvas užplūstų protą ir širdį, apie tai, kaip svarbu apsupti save rūpestingais ir teigiamais žmonėmis.

Tačiau jeigu gyvenate realiame pasaulyje, o ne Marse, taip elgtis ne tik neįmanoma, bet dar ir kenksminga asmeniniam augimui bei savęs pažinimui. Jei bandysite išvengti negatyvios patirties, galite taip ir likti emociškai nebrandžia asmenybe.

Patinka jums tai, ar nepatinka, tačiau augimą ir vystymąsi visada lemia būtent patys bjauriausi mūsų natūros pasireiškimai.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Pasireiškę jausmai, tokie kaip nusivylimas, gėda, susierzinimas, nuoskaudos, pyktis, pavydas ar baimė labai aiškiai parodo, jog patys stabdome savo augimą. Šie jausmai tarsi pasiuntiniai perduoda mums žinią, kur būtent įstrigome.

Daugelis emocijų – tai indikatoriai, signalizuojantys, jog yra galimybė išmokti kažko naujo. Sunkumai, liūdesys, diskomfortas, konfliktai, neapykanta, depresija ir nerimas – visa tai keliai, vedantys į tobulėjimą.

Mes galime ištyrinėti ir priimti tas savo asmenybės dalis, kurias visuomenė verčia mus slėpti ir slopinti. Nemaloni ir skausminga patirtis padeda žmogui pakilti virš šio momento emocinės ir dvasinės būsenos.

Tuo tarpu apsimestinis optimizmas gali įskiepyti amžiną gėdos jausmą. Versdami depresiją kenčiantį žmogų susikoncentruoti vien į pozityvą, jūs nepadedate jam, o padarote dar didesnę žalą. Tokie „pozityvūs” patarimai tik sustiprins jo gėdos jausmą dėl nesugebėjimo išsikapstyti iš duobės, į kurią įkrito. Iš tikrųjų depresijos būsenoje esantys žmonės kur kas artimesni tikriesiems, realiems žmogiškiems jausmams nei tie, kurie per prievartą įsikalba sau pozityvią pasaulėžiūrą.

Pacientai ateina pas psichologą ne dėl to, kad jų gyvenime viskas nuostabu. Jie susipainiojo savo negatyviose emocijose ir negali išsilaisvinti iš jų pančių.

Kartais visiems mums reikia nešališkos pašalinio žmogaus nuomonės, kad galėtume suprasti, jog nuo kažko bėgame ar slapstomės, arba kad pasiryžtume pagaliau pasižiūrėti į akis tiems jausmams, kurių stengiamės išvengti. Draugai ir artimieji už mus to nepadarys. Atlikę šį nelengvą darbą, galėsime pagaliau visiškai pakeisti gyvenimą.

Tik iš tiesų labai drąsus žmogus gali nustoti apsimetinėti, kad jam viskas gerai, tuo pat metu kentėdamas gilų liūdesį ar vaikystės traumas.

Kartais su blogomis emocijomis nieko neįmanoma padaryti, tuomet reikia tiesiog suvokti, kad jų esama – priimti liūdesį, nuoskaudą ar pavydą be jokių mėginimų keisti ar slopinti. Turime leisti sau stebėti, kaip tie jausmai atsiranda ir mus užpildo. Suteikdami šioms emocijoms laisvę, pasijuntame žymiai geriau.

Jei duosite sau šiek tiek laisvės ir pripažinsite esąs daugiabriaunis, galėsite pajausti visą gyvenimo pilnatvę. Šviesos be tamsos nebūna, kaip ir džiaugsmo be liūdesio. Nejausdami visų tų emocijų, neturėsite su kuo palyginti.

Vengdami konkrečių jausmų, demonstruodami melagingą optimizmą ar slopindami tuos jausmus alkoholiu, mes atimame iš savęs pusę gyvenimo. O jeigu priimsime ne pačias geriausias emocijas, atsivers galimybė nugyventi pilnavertį gyvenimą ir sujungti visas savo asmenybės dalis į darnią visumą.

Negatyvios emocijos kankins jus iki to laiko, kol nesiliausime nuo jų bėgti ir slapstytis, tuo pat metu bėgdami ir slapstydamiesi ir nuo tiesos apie tai, kas ir kokie esate iš tikrųjų.

Suvokę negatyvias emocijas, jūs pradedate gerbti savo žmogiškumą. Pajausite nepageidaujamas emocijas, tačiau netrukus pamatysite, kaip jos nyksta, tartum banga, sudužusi į krantą ir grįžtanti atgal į jūrą.

Ne mažiau svarbu mokėti emocijas valdyti ir kontroliuoti. Niekas negali priversti jus pasijausti kažkaip kitaip, nei dabar jaučiatės. Gali pasirodyti, kad mūsų blogos nuotaikos priežastis – kitas žmogus, tačiau tikrasis diskomforto šaltinis slepiasi mūsų viduje. Labai paprasta ir lengva išsisukinėti nuo darbo su savimi, apkaltinant dėl savo bėdų ką nors kitą.

Vystymosi ir augimo procesas reikalauja absoliučios integracijos su visais asmenybės pasireiškimais: gerais, blogais, pasibjaurėtinais. Ir neverta krimstis dėl sudėtingų gyvenimo laikotarpių ir negatyvių emocijų.

Psichologė Džun Singer kartą pasakė: „Lengva pasakyti „būk savimi”, ir žymiai sudėtingiau pažinti savo nuosavą „aš”. Kaip galima tapti savimi, jeigu nežinote, kas esate? Vadinasi, asmenybės augimo proceso esmė slypi savęs pažinime”.

Neslopinkite negatyvių jausmų ir neskatinkite melagingo optimizmo savyje ir aplinkiniuose. Savęs pažinimas – didžiulė kelionė, kuri trunka ištisą gyvenimą ir kuri reikalauja atsisakyti tradicinių pažiūrų, „pozityvių” kaukių ir melagingo optimizmo.