Gavę tai, apie ką ilgai svajojome, tampame laimingesni, tiesa? Iš tikrųjų – absoliučiai netiesa!
Mes puolame vaikytis laimės, tarytum ją būtų galima surasti, sumedžioti, pačiupti. Realybėje ją galima susikurti tik savo viduje.
Psichologas iš Harvardo Denas Gilbertas atliko seriją seminarų, kad pademonstruotų, jog nepriklausomai nuo to, kas vyksta aplinkui, mes turime sugebėjimą sintezuoti laimę. Jos neįmanoma „surasti”.
Harvardo specialistai atliko tyrimą, kuriame dalyvavo dvi žmonių grupės: vieni išlošė loterijoje, o kiti kentė apatinės kūno dalies paralyžių. Po metų nuo įvykio, kai vieni tapo pasakiškai turtingi, o kiti – prikaustyti prie ratukų, jokio skirtumo „laimės” pojūčiuose jie nepajuto.
Kai žmonių paprašė įsivaizduoti, kas galėtų padaryti juos laimingesniais – išlošta loterija ar paralyžius, jie, savaime aišku, pasirinko loteriją. Tai netiesa, tačiau lūkesčiai visiškai suprantami: po išlošimo seka visų finansinių problemų išsprendimas ir galimybė leisti sau daug malonių dalykų, po paralyžiaus seka galimybių apribojimas. Mes pasveriame pliusus ir minusus ir darome akivaizdų sprendimą. Tačiau su laime, kaip paaiškėjo, šis sprendimas neturi nieko bendro.
Vienoje savo knygoje Oliveris Džeimsas analizuoja, kaip gamintojai įtikina vartotojus, kad tam tikri daiktai: automobiliai, laikrodžiai, rankinukai ar kosmetinės operacijos atneš jiems laimę. Šita strategija pagrįsta paviršutiniškomis vertybėmis ir per paskutinius 70 metų vedė tik į tai, kad kiekviena nauja žmonių karta vis giliau ir giliau klimpsta į depresiją, priklausomai nuo to, kiek žmonės tikėjo tuo melu.
Oliveris Džeimsas atrado, kad labiausiai linkusios į depresiją tos visuomenės, kur socialinė nelygybė buvo itin ryški. Jis padarė išvadą, kad laimės reikia ieškoti ne tiek situacijos aplink save keitime, kiek viduje – t.y. ugdant savo talentus ir užpildant savo vidinį pasaulį, o ne perkant statusą simbolizuojančius daiktus.
Psichologai išvedė formulę, kurią pavadino: pasitenkinimas + įsitraukimas + tikslas = laimė. Be jokios abejonės, visi išvardinti dalykai yra laimės ingridientai, tačiau ne viskas taip paprasta. Jeigu mes įsitrauksime į kokia nors veiklą tiek, kad ji mus visiškai užvaldys ir išsunks visas jėgas, pasitenkinimas išsisklaidys kaip dūmai. Žmogus gali patirti milžinišką pasitenkinimą iš azartinių žaidimų, bet tai neatneš jam laimės. Taip kad minėta formulė veikia toli gražu ne visada.
Akivaizdu, kad turtas negarantuoja laimės. 2008 metais BBC atliko nuosavą tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad nors per paskutinius 50 metų žmonės tapo gerokai turtingesni, jie tuo pat metu tapo žymiai nelaimingesni.
Šlovė irgi negarantuoja laimės. Pakanka pasižiūrėti į įžymybių gyvenimą, kad pamatytume begalę šeimyninių problemų, neretai – priklausomybę nuo narkotikų, taip pat nepatogumus, susijusius su būtinybe gyventi publikos akyse.
Laimės vaikymasis – iliuzija. Tačiau mes ir toliau jos ieškome, tarytum tai būtų daiktas, o ne būsena, atnešanti mažyčių kasdieninių džiaugsmų. Kuriuos mes, beje, dažnai paaukojame, gaudydami tą liūdnai pagarsėjusią „Laimės paukštę”.
Daugelis psichologų mano, kad kiekvienas mūsų turi nuosavą laimės „kontrolinį tašką”. Tai reiškia, kad jeigu du žmonės atsiduria panašioje situacijoje, vienas gali laikyti ją problema, o kitas – galimybe ir šansu. Matyt, suvokimo skirtumas čia susijęs su patirtimi ir aplinkybėmis, kuriose žmogus užaugo.
Tačiau, pirma, visi mes galime išmokti pakeisti negatyvias nuostatas – pavyzdžiui, surasdami pozityvių pavyzdžių. Antra – kaip mano profesorius Martinas Seligmanas, diena iš dienos darydami tai, kas nepatinka ar kas neatneša sėkmės, mes paverčiame tuo kontroliniu tašku nepasitenkinimo jausmą. Tačiau pasinaudoję visomis stipriosiomis savo pusėmis, mes padidiname šansus pasiekti sėkmę ir tokiu būdu pakeliame laimės kartelę aukščiau. Trečia galimybė tapti laimingesniu – tikėjimas savo unikalumu. Daugelis žmonių susikoncentruoja ties tuo, ko norėtųsi, o ne ties tuo, kuo juos apdovanojo gamta. Tai absoliučiai neproduktyvus kelias, vedantis į pavydą ir kančias. Susikoncentravę į tai, ką jau turime ir į pasitenkinimą, kurį galima iš to gauti, tapsime žymiai laimingesni.
Ir, žinoma, būdami žmonėmis, jaučiame poreikį sveikiems santykiams su kitais žmonėmis. Tai bene vertingiausia investicija. Esame kolektyvinės būtybės, mums reikia meilės, paramos ir supratimo. Kai pradedame dalinti tai kitiems, gauname mainais tą patį „su procentais”.
Ir pabaigai pakartosime dar kartą: laimės neįmanoma „sumedžioti”. Labai mažai kam pasiseka rasti laimę daiktuose ar turtuose. Ir vienintelė teisinga laimės formulė taip pat neegzistuoja. Tačiau kiekvienas iš mūsų gali išsivesti nuosavą formulę ir tapti laimingas.
Svarbu prisiminti, kad laimė – tai ne kažkoks „galutinis tikslas”, o greičiau šalutinis gyvenimo produktas. Gyvenimo, nugyvento darnoje su savimi pačiu ir aplinkiniais. Taip kad liaukitės vaikytis aukso kalnų anapus vaivorykštės, geriau pasimėgaukite pačia vaivorykšte.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…