Ko prisigalvojome sau vietoje laimės

Viskas vyksta ne taip ir tu ne gyveni, bet „egzistuoji”. Tartum stovėtum milžiniškame transporto kamštyje – lyg ir kažkur važiuoji, tačiau iš tikrųjų nejudi iš vietos.

O štai kiti, įstrigę toje pačioje eismo juostoje kažkaip įsigudrina pasistūmėti per kelis kilometrus į priekį – namuose, laimingoje santuokoje, belaukiant antrojo vaiko, už poros žingsnių nuo patekimo į Forbes sąrašą.

Esama tokio reiškinio, kurį pavadino „fokusuojančia iliuzija” – mes sukoncentruojame dėmesį į gyvenimo aplinkybes ir sąlygas (ar turime statusą simbolizuojančių daiktų, namą užmiestyje, didelį atlyginimą ar aukštą socialinę padėtį), o ne į realų gyvenimą žmogaus, kuris turi tai, kas mus taip traukia. Mes nenorime žinoti, ar laimingas tas žmogus, su kokiomis mintimis jis pabunda rytais, ar turi jis ištikimai mylintį partnerį, ar nesigydo nuo gilios depresijos, ar nekentėjo smurto vaikystėje, palikusio randus širdyje – ne, visa tai nepatenka į mūsų dėmesio zoną, mes viską seniai nusprendėme už tą žmogų: viskas super visuose jo gyvenimo frontuose, nesuk man galvos, tu nuobodus.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Ir aš dabar ne apie žmones iš žurnalų viršelių kalbu, o apie realius, su kuriais norom nenorom save lyginame, savarankiškai ar paskatinti artimųjų: apie draugus, brolius-seseris, pusbrolius-pusseseres, kolegas, vyresnių kolegų vaikus, buvusius klasiokus ar tiesiog „buvusius”… Trumpiau tariant, kalba eina apie daugmaž bendraamžius, su kuriais drauge startavote, tačiau dabar, kaip jums atrodo, jie išsiveržė toli į priekį, o tu taip ir likai savo pilkumoje.

Ir iš čia – smarkiai perdėtas jausmas, kad kažką įgiję, kažko pasiekę pasijausite laimingais. Taip, prizas loterijoje išspręs finansines problemas, tačiau visiškai nepaveiks savo niekingumo pojūčio, kurį sukėlė sunkios skyrybos. Išsikovota nauja aukštuma karjeroje leis nušluostyti nosį tiems, su kuriais turi senų sąskaitų ambicijų žaidime, tačiau neapkabins tavęs, sugrįžusio iš komandiruotės namo. Numetusi 20 kilogramų atliekamo svorio, tu kaip ir anksčiau gali likti nepatraukli vyrams, nes viduje esi tokia pat tuščia ir šalta, o trys pagimdyti vaikai nereiškia, kad sugrįžus iš motinystės atostogų, pasaulis pasitiks tave toks pats geras – neretai tenka pradėti nuo nulio, nes per kelis metus tavo profesijoje daug kas pasikeitė.

Mes žvelgiame į svetimus pasiekimus (mūsų manymu) ir aistringai trokštame tokių pačių. Susifokusuojame ties pastebimiausiomis „pasiekimų” pusėmis, visiškai ignoruodami faktą, jog tos pusės tėra regima ledkalnio viršūnė. Visa kita – baisu, skausminga, nepatrauklu, asmeniška – ir visa tai slypi po vandeniu.

Aš tikiu: esmė slypi ne tame, matai tu stiklinę vandens pusiau tuščią, ar pusiau pilną. O tame, ar nori tu gerti. O dabar – sudėtinga ir graži metafora: „Nebuvo atlikta nė vieno mokslinio tyrimo, kuris išties įrodytų, jog žmogui būtinos pagarsėjusios 8 stiklinės vandens per dieną”. Kitaip sakant, tai, ką susigalvojome sau patiems kaip „laimę”, nusižiūrėję į kitus – tai viso labo iliuzija. Realybėje reikia būti pasirengusiam tam, kad pasiekus trokštamų rezultatų, euforijos nepajausime, gyvenimas kardinaliai nepasikeis, tu nenumirsi ir neatgimsi tapęs absoliučiai kitu žmogumi.

Ir jeigu reikia rinktis tarp trumpalaikio džiaugsmo dėl to, kad finišavai pirmas, bet tuo pat metu išeikvojai paskutines jėgas ir tarp švelnaus džiaugsmo, kurį suteikė bėgimas lengvu tempu, nesivaikant prizų, aš visada pasirinksiu antrą variantą – man daugiau nebeįdomu aiškintis galimybių ribas ir sutikti su viskuo, kas išstumia mane iš komforto zonos.

O apskritai vis giliau įsitikinu, kad nėra nieko teisingo, universalaus, pritaikomo visiems. Kad apie gyvenimą išvis negalima galvoti naudojant kategorijas „gerai” ar „blogai” – niekas nenulemta iš anksto, galutinai neįrodyta, gali nutikti, kas tik norite. Eksperimentuok – ir susirasi tai, kas tiks būtent tau. Nėra teisingo ar neteisingo kelio, vienintelio teisingo būdo gyventi, kurį palaimino bažnyčia ar mokslininkai, mama ar tėtis. „Kažkaip nuobodoka” būsena ilgai netrunka, paprastai jau po kokio mėnesio su ilgesiu prisiminsi dienas, kai viskas buvo stabilu ir prognozuojama ir pradėsi vertinti tą stabilumą, nes staiga suprasi: sistema veikė. Ir jeigu tau pavyko užtikrinti jos stabilų darbą – reiškia, tu jau pasilypėjai aukščiau už tuos, kurie tiesiog sėdėjo ir laukė stebuklų.

Mes pradedame teikti pirmenybę tam, ką įsigijome ir galime adaptuotis beveik prie kiekvienos situacijos (išimtis – nesiliaunantis skausmas) – iki tokio laipsnio, kad pasijustume laimingais. Kitaip sakant, kad ir kaip susiklostytų aplinkybės, mes sugebėsime jas priimti ir surasti džiaugsmų naujose sąlygose. Vadinasi, tos potencialios galimybės, kurias mes taip bijome pražiopsoti, tie reikalai, su kuriais taip bijome nesusidoroti, tas darbas, mūsų psichologinei savijautai padarys nepalyginamai mažesnį efektą, negu mums atrodo.