Kai ėmiau interviu iš Robin Lim, ji be viso kito ištarė ir tokius žodžius: „Yra skausmas, o yra kančios. Gimdymas gali suteikti skausmą, tačiau jis neturi pavirsti kančia.”
Ir aš susimąsčiau. Juk čia ne vien apie gimdymą – apie bet kokį skausmą. Santykiai irgi gali būti skausmingi, ir turbūt būtent tokie jie ir bus. Santykiuose su tėvais, sutuoktiniais, vaikais, kolegomis visada yra skausmo. Žmonės pastoviai skaudina vieni kitus, ypač savo artimuosius. Mūsų pasaulyje tai normalu. Jauti skausmą, reiškia, gyveni.
Tačiau jokiu būdu negalima leisti, kad šitas skausmas peraugtų į kančią. Negalima tapti savų vaikų, tėvų ar vyro auka. Nereikia šiame skausme maudytis ir savęs gailėtis. Skausmas daro mus stipresniais, geresniais, leidžia užkopti ant naujos, aukštesnės pakopos, jis realiai mus transformuoja. Skausmas mūsų pasaulyje – pats galingiausias variklis.
Kai santykiai kelia skausmą, mes ieškome išeities, galime daug ką suprasti, pergyventi, išspręsti pokalbiais. Mums taip skauda, kad esame pasirengę daryti viską, kad tik nestovėtume vietoje. Šitaip santykiai darosi tvirtesni.
Kai turime finansinių problemų, tampame aktyvesni ir išradingesni nei tada, kai viskas buvo ramu ir puiku. Atsiranda naujų pajamų šaltinių, sugalvojami kiti problemos sprendimo būdai.
Kai skauda, prisimename Dievą, ir būtent toks kreipimasis į jį – per skausmą – pats nuoširdžiausias. Yra tokia istorija apie žemės drebėjimą, kai žmonės išlėkė iš namų ir ėmė garsiai ir nuoširdžiai melstis. Meldėsi, kad viskas greičiau pasibaigtų. O viena žmogus paprašė Dievo, kad žemė ir toliau drebėtų, juk visi aplinkui staiga tokie tikintys pasidarė, kada daugiau tokio stebuklo sulauksi.
Senoviniai tekstai kalba apie keturias žmonių, ieškančių Dievo ir atsakymų į savo klausimus, kategorijas. Pati gausiausia iš jų – kenčiantys, t.y. tie, kam šiandien sunku. Būtent taip dažniausiai žmonės ateina į tikėjimą. Kai jiems gerai, kažkaip nelabai ir norisi kažko ieškoti ir kažką keisti.
Skausmas – tai pokyčių ir transformacijų pranašas. Ką mes su tuo skausmu darysime, priklauso jau nuo mūsų pačių. Teisingai pasinaudosime šiuo resursu ar pražiopsosime šansą ir prasidės kančios.
Grįžtant prie Robin Lim: ji užsiminė, kaip jai išsipasakojo viena mama – „Gimdymo skausmas reiškia, kad mano vaikas nori mane pamatyti. Ir aš pasirengusi šį skausmą kentėti, kad susitiktume”.
Geriau nepasakysi. Gimdymo skausmas – tai signalas, kad netrukus įvyks svarbus susitikimas ir gyvenimas visam laikui pasikeis, norime mes to, ar nenorime.
Skausmas gyvenime – toks pat permainų indikatorius. Jaučiate skausmą – vadinasi, jį išgyvenęs, tapsi kitu žmogumi. Kartą ir visiems laikams. Nori tu to, ar nenori. Tiesa, ši tavo transformacija gali turėti pačias įvairiausias kryptis. Galbūt atversi širdį, o gal išsigąsi ir dar labiau užsidarysi savyje.
Pergyventi skausmą ir kentėti – ne vienas ir tas pats. Tai skirtingi ašigaliai, juk kai kenčiame, apsisprendžiame nesikeisti, mes nieko sau iš skausmo nepaimame ir nežengiame į priekį. Kadangi pritrūksta drąsos sekti paskui skausmą, pasitikti jį, o dar ir dėl to, kad mums labai savęs gaila, ir šituo gailesčiu patys sau supančiojame rankas ir kojas. Dėl to, kad nemokame pergyventi skausmo, jis mus ir užpildo iki kraštų.
Viktoras Franklis koncentracijos stovykloje tikriausiai išgyveno skausmą. Tačiau ne kančias. Jis išliko žmogumi netgi tokioje nežmoniškoje situacijoje. Būtent apie tai vėliau parašė visas savo knygas. Būtent tuo jis įkvėpė kitus. Daugelio mūsų gyvenimo sąlygos visgi švelnesnės, tačiau vis tiek pasirenkame kančią.
Gimdyme šis skirtumas tikriausiai pats akivaizdžiausias. Mokėti išgyventi skausmą, tačiau nejausti kančios.
Kančiomis mes komplikuojame procesą ir sau, ir vaikui. Atsiverdamos skausmui, kad ir kaip tai būtų baisu, mes atsiveriame ir vaikui. Ir viskas vyksta švelniau, kiek tai įmanoma.
Skausmas – tai kaina, kurią sumokame už vaikus. Ar galima laikyti ją didele? Net nežinau… Už tokį stebuklą!.. Mano vaikai tikrai buvo verti to proceso, kad ir kaip buvo sunku ir skausminga.
Skausmas – tai tikro, gilaus dviejų žmonių artumo kaina. Ar vertas jis tokios kainos? Absoliučiai taip. Be jokių abejonių.
Vengdami skausmo, labai daug prarandame. Mes prarandame galimybę pažinti santykių gelmę. Prarandame ir patys save, niekada nesužinoję savo galimybių ir savo pačių gilumo, juk leistis į tokią kelionę skausminga.
Pasirinkę savęs gailėjimą ir kančias, mes prarandame mažų mažiausiai galimybę tapti dvasiškai stipresniais ir atsparesniais.
Taip, šis kelias skausmingas ir sunkus. Toks jau šis pasaulis. Mes patys renkamės, kaip jame gyventi.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…