Pyktis – normali emocija, būdinga kiekvienam žmogui. Ji tarsi pavojaus signalas, įspėjantis, jog iškilo problema.
Būtent pyktis dažnai suteikia žmonėms energijos, kuri būtina problemai spręsti, dėl to visiškai neteisinga laikyti pyktį kažkuo gėdingu.
Visuomenėje priimta pyktį smerkti, jis siejamas su negatyvu. Ir daugelis žmonių išties stengiasi tramdyti šią emociją, kad nieko neįskaudintų. Tačiau pagal gamtos sumanymą pyktis yra gynybinė-apsauginė reakcija, padedanti įveikti baimę. Ir jeigu pyktį pastoviai slopinsime, labai greitai nustosime orientuotis realybėje, prarasime tą „raudoną signalą”, kuris informuoja, jog buvo pažeistos mūsų ribos, iškilo grėsmė emociniam ar fiziniam saugumui.
O ką daryti geriems žmonėms, kurie daro daug gero, yra labai kantrūs aplinkinių atžvilgiu ir visada su džiaugsmu ateina į pagalbą? Argi gali jie pykti, kaip visi kiti žmonės?
Žinoma, gali, tik jie daro viską, kad to pykčio neparodytų. Jie įpranta, kad aplinkiniai juos laiko gerais, dėl to bijo susigadinti reputaciją. Toks „santūrumas” skaudžiai atsiliepia psichoemocinei būsenai ir vieną gražią dieną įvyksta galingas pykčio sprogimas.
Pykti galima ir reikia
Labai svarbus kontaktas su savo pykčiu. Tik suvokdamas jausmus, žmogus gali juos kontroliuoti, suprasti savo poreikius ir apribojimus.
Tenka pastebėti, kad šiuolaikiniai žmonės nemoka reikšti pykčio etiškai, korektiškai, dėl to arba užgniaužia jį savyje, arba visiškai savęs nevaldo ir nekontroliuoja.
Ryškus pavyzdys – internetas, kur žmonės keičiasi komentarais. Perėjimas į asmeninius įžeidinėjimus, ciniškos replikos internete – įprastas reiškinys. Normalūs, geri žmonės irgi dalyvauja tokiose peštynėse, kai žino, jog artimieji, kolegos ir pažįstami to nepamatys.
Jeigu pyktis pergyvenamas reikiamu metu, organizmas gauna iškrovą ir nervų sistema beveik nenukenčia. Tuo pat metu žmogus nenustoja būti geras. Be to, ši emocija padeda išgyventi, pasiekti išsikeltų tikslų, pasikeisti į geresnę pusę.
Tyliai liūdintys žmonės linkę į savigraužą, sukoncentruoja dėmesį tik į savo nesėkmes. Jie nuolankiai susitaikys su nesugebėjimu kažką pakeisti, kad tik nepasirodytų esantys agresyviais vadovais, kaimynais, šeimos nariais.
Reputacija mūsų laikais, žinoma, svarbi, bet ar verta apsimetinėti ramiu, jeigu darbe žlunga projektas, šeimoje partneris su tavimi visiškai nesiskaito, o aplinkiniai naudojasi tavimi savais interesais?
Galbūt atėjo laikas parodyti šiek tiek nuosaikaus pykčio, kad apgintumėte savo pozicijas ir nustotumėte pats save griauti?
Kaip išmokti korektiškai pykti?
Pirmiausiai žmogus turi sau leisti tokią emociją. Kitaip sakant, pajausti ją viduje ir priimti.
Antras žingsnis – išsiaiškinti, kas būtent kelia agresiją. Neretai toks dirgiklis kaitaliojasi ir žmonės negali suprasti, kas konkrečiai jiems kelia pyktį. Dėl to daug kas eikvoja energiją kovai su pasekmėmis, o ne su priežastimis. Arba nukreipia visą pyktį į save, kad užsitarnautų aplinkinių palankumą.
Kai tik išsiaiškinsite priežastį, reikia mėginti keisti situaciją. Pavyzdžiui, pasikalbėkite su žmogumi, kuris savo nederamu elgesiu kelia jums agresiją. Pamėginkite pakeisti darbą, persikraustyti į kitą miestą ir t.t.
Padaryti tai, žinoma, sudėtinga, nelengva, tačiau jeigu nieko nekeisite, geriau nebus.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…