Pradėti norėčiau nuo to, kad nebūna gerų ir blogų tikslų. Tikslai visada geri. Kartais jie ne visiškai mums tinka, kartais mes jų nepasiekiame. Tačiau dabar norėčiau aptarti jų siekimo motyvaciją.
Kodėl mes keliamės kažkokius tikslus? Paprastai trokštame pokyčių gyvenime, ir svarbu suprasti, ką norime pakeisti ir kokiu būdu.
Yra dvi tikslo išsikėlimo strategijos. Ir čia visiškai nesvarbu – vyras jūs ar moteris.
Pirmas variantas. Taip vadinama „laisvė nuo”
Kai tiksliai žinome, ko nenorime, kai netenkina tai, ką turiu, kaip gyvenu, kai visa tai slegia, ar tai būtų santykiai, gyvenama vieta, darbas, buitis ar dar kažkas. Šiuo atveju norisi nuo viso to pabėgti. Nuo vyro, tėvų, viršininko, vyriausybės, savęs pačios. Viską mesti ir išvažiuoti į Katmandu, ten tikriausiai viskas paprasčiau. Išeiti iš neapkenčiamo darbo, kardinaliai pakeisti veiklos sferą… Nesvarbu, kur bėgti, svarbiausia nepasilikti čia.
Tai – kelias į niekur. Aklavietė. Nuo savęs nepabėgsi, kad ir kiek bandytum. Vis tiek sugrįši į tą patį tašką, kuriame esi, kuriame iš naujo susiklosto, nepriklausomai nuo vietos ir laiko, tos pačios aplinkybės ir santykiai.
Daug emigrantų negali prigyti naujoje vietoje dėl to, kad neįvyksta ilgai lauktas stebuklas. Daugybė išsiskyrusių moterų susiranda sau lygiai tokius pačius vyrus, o daugelis negali susirasti jokio. Palikę įsipykusį darbą, daugelis susiranda tokį patį košmarą. O kartais būna dar blogiau negu anksčiau.
Todėl, kad neteisinga motyvacija. Todėl, kad bėgimas – tai aklavietė. Ir dar dėl to, kad žmogus, kuris nežino kur eina, niekur nenueis. O kai išsikeliame tikslą iš kažkur pabėgti, mums visiškai neaišku, kur būtent bėgame.
Antras variantas. Laisvė dėl…
Tarkime, gyvenime yra kažkas, ką norėčiau pakeisti. Netenkina santykiai, buitinės sąlygos, darbas, klimatas. Ir esu pasirengusi tai pakeisti, tačiau su visai kitu nusiteikimu. Aš iš ten nebėgu. Man ne vis vien, kur eiti. Aš suprantu, ką keičiu ir kokią kainą už tai moku.
Galiu persikelti ten, kur jausiu didesnį komfortą, atlikdama savo pareigas, pavyzdžiui, augindama vaiką, rašydama knygą, užsiimdama sportu. Tačiau suprantu, kad ir ten pakaks sunkumų, problemų, nes visa tai aš vežiojuosi su savimi. Ir tada pakeičiu dekoracijas ir pradedu keisti save iš vidaus.
Arba išeinu nuo girtuoklio vyro, kad kurį laiką pagyvenčiau atskirai. Ir per tą laiką keičiuosi, kad tapčiau laiminga – su juo arba be jo. Mano širdyje vis dar lieka vietos jam ir mūsų santykiams. Tačiau jau kitokiems santykiams.
Arba suprantu, kad jeigu trys visiškai skirtingi vyrai pasielgė su manimi vienodai blogai, tai problema – ne vyruose. Problema manyje. Vadinasi, keistis reikia pačiai. Suprasti, kodėl tai vyksta, ką darau tokio atstumiančio, kad santykiai nesiklosto.
O kartais šis kelias reiškia, kad išoriškai apskritai nėra ko keisti, pakanka tik išmokti su dėkingumu priimti, kas duodama ir keistis savo širdyje. Ir tada aplinkinis pasaulis irgi pradeda keistis. Ir nereikia niekur bėgti, nėbėra ko išmesti į šiukšlyną, išskyrus savo pačios nuostatas bei įpročius.
Antrasis permainų kelias sudėtingesnis. Ir tokia motyvacija, siekiant permainų, sutinkama rečiau. Nes dauguma žmonių visiškai netrokšta laimės. Jie trokšta komforto ir kad nieko neskaudėtų. Nuo bet kokių skausmo šaltinių jie sprunka – tai ir yra jų tikslas. Gyventi be skausmo.
Niekas man nerašo laiškų su klausimais, kaip pasiekti laimę? Žmonės rašo vieną ir tą patį – kur man dėtis nuo šito siaubo, kaip padaryti, kad nebūtų taip nepakeliamai sunku? Ką daryti, kad skausmas liautųsi?
Laimė atsieina pernelyg brangiai, pasiekiama labai sunkiai, ją dar reikia ir palaikyti, kurstyti. Dėl to mažai kas realiai jos siekia. Daugumai pakanka komforto.
Mažai kam reikalingi realiai artimi ir gilūs santykiai su vyru. Moterys nori, kad jis dovanotų gėles, padėtų, uždirbtų ir nenervintų. Kad šalia jo būtų patogu ir komfortiška. Ir neskaudėtų. Šito pakanka.
Mažai kam norisi saviraiškos ir savirealizacijos laimės. Žmonės ieško daugmaž malonaus užsiėmimo, už kurį jiems mokės gerus pinigus, kuriame nereikės persitempti ir nervintis.
Mažai ką domina religija, dvasinis tobulėjimas. Dauguma iš mūsų lekia paknopstomis į bažnyčią, kai jau visai blogai pasidaro, kai blogiau jau nebūna. Kai tik sugrįžta komfortas – tikėjimas baigtas. Kuriems galams tie dvasiniai dalykai?
Visa mūsų laimė pagrįsta vengimu. Laimė mums – tai vieta, kur nėra skausmo ir ne daugiau. Visa mūsų laisvė – tai „laisvė nuo…” Mes kaip maištaujantys paaugliai visą laiką stengiamės atsikratyti to, kas gadina komfortą. Tačiau mažai kas žengia toliau ir ieško tikrosios laimės.
Nėra blogų tikslų ar neteisingų svajonių. Namukas prie jūros gali puikiausiai gyvuoti mūsų protuose ir kaip mėginimas pabėgti nuo sunkumų, ir kaip svajonė apie harmoniją gyvenime ir harmoniją su gamta, kai žmogus pasirengęs padirbėti, kad tai pasiektų. Kelionės gali tapti mėginimu pasprukti nuo savęs, pasislėpti nuo skausmo, o gali išplėsti akiratį, suteikti jėgų ir įkvėpimo kūrybai. Šeima gali tapti būdu pabėgti iš tėvų šeimos, nuo sunkumų (ištekėsiu ir galėsiu nedirbti), nuo nemeilės sau. O gali tapti sąmoningu žingsniu į savęs pažinimą ir saviugdą, kur galbūt bus daug skausmo, tačiau visgi esama galimybės tapti ir geresniam, ir laimingesniam.
Svarbiausia – kryptis ir tai, ties kuo susifokusuojame. Ties skausmu ir problemomis? Ar ties harmonija ir laime? Rezultatai bus skirtingi. Ką renkatės jūs?
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…