Vienas iš labiausiai nepažintų ir tuo pat metu intensyviausiai tyrinėjamų objektų yra pats žmogus. Nepaisant to, kad daugelis žmogaus psichologijos dėsningumų jau nustatyti ir net patvirtinti, šioje srityje vis dar yra daug „baltų dėmių”. Taip, kai kuriais atvejais specialistai jau išmoko prognozuoti žmonių (ir žmonių grupių) elgesį, tačiau net ir čia jie dažnai tebeklysta.
Sudėtingiausias žmogaus suvokimui spalvų derinys: mėlyna su raudona.
Iš pirmo žvilgsnio šis spalvų derinys yra vienas iš labiausiai pastebimų ir tuo pat metu neerzinančių. Būtent dėl to jis dažnai naudojamas įvairiuose simboliuose (valstybių vėliavose, sporto draugijų emblemose, komerciniuose logotipuose ir t. t.). Tačiau eksperimentiškai įrodyta, kad šis derinys intensyviausiai prisideda prie „chromostereopo” efekto, kai tos pačios spalvos objektai vizualiai artėja prie stebėtojo, o kiti – tolsta nuo jo, o tai yra greito akių nuovargio priežastis. Lengviau, bet ir sunkiau suvokiamas raudonos spalvos derinys su žalia spalva.
Žmonės mato objektus ne taip, nei juos suvokia
Kembridže atliktų eksperimentų serija leido vienareikšmiškai įrodyti, kad žmogui skaitant žodį, paprastai neturi didelės reikšmės tiksli raidžių tvarka. Svarbiausia, kad pirmoji ir paskutinė raidė išliktų savo vietoje. Tuo pat metu, jei dauguma kitų raidžių yra sumaišytos arba praleistos, žmonės sėkmingai perskaito tekstą. Tai paaiškinama tuo, kad skaitydamas žmogus suvokia ne atskiras raides, o (bent jau) žodžių visumą. O kai kurie žmonės kaip visumą suvokia net ne atskirus žodžius, o ištisas frazes.
Žmogus gali maksimaliai sutelkti dėmesį ne ilgiau kaip 10 min.
Pastebėta, kad net jei dėmesio objektas įdomus, žmonės nesugeba išlaikyti maksimalios dėmesio koncentracijos ilgiau nei 10 minučių. Vėliau koncentracija neišvengiamai mažėja, o suvokimo lygis prastėja. Kad vėl būtų galima visiškai susikoncentruoti į objektą, būtina kuriam laikui atitraukti dėmesį.
Gebėjimas atidėti norų išsipildymą susiformuoja ir vystosi vaikystėje
Žmogaus gebėjimas kuriam laikui atidėti kilusio noro patenkinimą atsiranda ankstyvoje vaikystėje ir vystosi visą gyvenimą, tačiau intensyviausiai – ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu. Vaikams, kurie gerai išsiugdo šį gebėjimą, paprastai geriau sekasi mokykloje, vėliau jie geriau planuoja savo gyvenimą (ir, svarbiausia, griežčiau laikosi anksčiau sudaryto plano) ir galiausiai pasiekia rimtesnės sėkmės. Nepakankamai išvystytas šis gebėjimas labai apsunkina žmogaus gyvenimą, dažnai tampa realia neteisėtų veiksmų (su visomis neigiamomis pasekmėmis jam pačiam) priežastimi.
Maždaug 30 % laiko žmonės užsiima tuo, kad… paprasčiausiai svajoja
Psichologai teigia, kad kiekvienas žmogus būtinai tam tikrą laiką skiria svajojimui, ir tuo užsiima beveik trečdalį (30 %) savo laiko. O kai kurie svajonėms skiria dar daugiau laiko. Ir negalima vienareikšmiškai teigti, kad tai žalinga. Tie patys psichologai pastebėjo, kad būtent „svajotojai” pasižymi didesniu išradingumu ir geriau randa būdų bei priemonių įvairioms problemoms spręsti.
Laikas, reikalingas įpročiui išsiugdyti
Įpročiams išsiugdyti ir įtvirtinti reikalingo laiko tyrimai parodė, kad vidutiniškai prireikia apie 66 dienų, kad atliekami veiksmai virstų įpročiu. Šiuo atveju kuo paprastesnis tokio veiksmo algoritmas (ir kuo jis žmogui malonesnis), tuo mažiau laiko reikia jam įsitvirtinti kaip įpročiui. Ir priešingai, sudėtingiems (ir iš pradžių nemaloniems) veiksmams paversti įpročiu prireikia daugiau laiko. Pavyzdžiui, kontrolinei grupei, kuri išsiugdė įprotį daryti rytinę mankštą, prireikė vidutiniškai beveik 1,5 karto daugiau laiko nei grupei, kuri išsiugdė įprotį pietums valgyti vaisius. Taip pat pastebėta, kad vieną ar du kartus praleisti veiksmai neturi įtakos įpročio įtvirtinimo laikotarpiui, tačiau šis procesas labai sulėtėja, kai žmogus praleidžia kelias dienas iš eilės.
Žmonės linkę pervertinti savo reakcijas į įvykius, kurie gali įvykti ateityje
Apskritai žmonėms nelabai gerai sekasi nuspėti ateitį. Ir vis dėlto jie paprastai linkę pervertinti savo reakcijas į hipotetiškai galimus įvykius, nepriklausomai nuo to, ar jie yra teigiami, ar neigiami. Todėl, pavyzdžiui, vedybos ar didelės pinigų sumos laimėjimas tikrovėje atneša gerokai mažiau laimės, nei tikėtasi iš anksto. Panašiai ir nemalonūs įvykiai, pavyzdžiui, atleidimas iš darbo ar sužalojimas avarijoje, pasirodo esą ne tokie tragiški, kaip atrodė prieš jiems įvykstant.
Bet kokio nusivylimo atveju žmogus linkęs kaltinti kitą asmenį arba situaciją, bet ne save.
Prisiminkime seną anekdotą, kuris baigiasi fraze „O mus už ką?”. Tie, kurie jį sugalvojo, labai tiksliai pastebėjo šį psichologinį dėsningumą. Prisiminkime klasikinę situaciją, kai žmogus vėluoja į iš anksto sutartą susitikimą. Kiekvienas iš mūsų ne kartą esame atsidūrę ir vėluojančiojo, ir „laukiančiojo” vaidmenyje. Laukiantysis partnerio vėlavimo priežastį įžvelgia jo asmeninėse savybėse (neorganizuotume, lėtume ir pan.), net jei to garsiai ir nepasako. Vėluojantis asmuo yra nuoširdžiai įsitikinęs, kad dėl to kalta eismo situacija, žadintuvo gedimas ar kitos force majeure aplinkybės.
Didžiausias įmanomas draugų skaičius – baigtinis
Nepaisant to, kad kai kuriems žmonėms socialiniuose tinkluose pavyksta surinkti dešimtis tūkstančių „draugų”, realus žmonių, su kuriais žmogus sugeba palaikyti draugiškus santykius, skaičius yra gerokai mažesnis. Antropologai ir psichologai jau seniai išvedė „Dunbaro skaičių”, kuris nustato didžiausią galimą žmogaus „artimų ryšių” skaičių. Jo reikšmė svyruoja nuo 50 iki 150.
Maistui, grėsmei ir seksui bet kuris žmogus visada skiria dėmesio
Vietos, kuriose įvyksta nusikaltimai ar nelaimingi atsitikimai, sutraukia minias smalsuolių. Patys pelningiausi filmų žanrai yra „veiksmo”, „siaubo” ir „intymūs”. Ir anokia čia naujiena. Faktas tas, kad žmogaus smegenyse yra speciali struktūra, atsakinga už informacijos, susijusios su išgyvenimu, kaupimą. Jai reikia nuolat papildyti savotišką „duomenų bazę”, skirtą tokiems klausimams kaip „Ar tai pavojinga? Kaip to išvengti?, Ar galiu tai suvalgyti?, Ar pavyks seksas?” ir pan.