Gyvenimo bėgyje susiduriame su daugybe žmonių. Tačiau pakankamai artimai bendraujame su pakankamai siauru ratu. Ką daryti, jei netenkina bendravimo kokybė? Kaip minimalistas, galiu duoti paprastą atsakymą: reikia pašalinti iš bendravimo rato atliekamus žmones ir padovanoti save tiems, kurie svarbūs.
Apytikris kiekvieno iš mūsų socialinių ryšių skaičius svyruoja diapazone tarp 100 ir 200 žmonių. Vidutiniškai – 150. Būtent su tokiu žmonių kiekiu galime kokybiškai sąveikauti bent kiek ilgesnį laiką. Į šį skaičių įeina giminaičiai, kolegos, klientai, draugai, pažįstami. Ir vietos visiems jiems turime tik 150-čiai žmonių.
Kaip matome, mūsų bendravimo resursai ne begaliniai. Ne begalinis laikas, kurį galime skirti kitiems žmonėms. Psichiniai resursai irgi riboti. Būtent dėl to reikia atsikratyti nereikalingų žmonių – kad atlaisvintume laiką ir erdvę tiems, kurie svarbūs.
Esu linkęs investuoti savo laiką, emocijas ir jausmus į malonius, įdomius ir būtent man tinkančius žmones. Nematau jokių objektyvių priežasčių toliau bendrauti su žmogumi, su kuriuo jaučiuosi nejaukiai.
Pasaulyje – daugiau kaip 7 milijardai žmonių. Visi be galo skirtingi. Ir ne visi vienas kitam tinka. Tai visiškai normalu. Tai kam švaistyti jėgas tau netinkančiam žmogui, jei pilna tavų žmonių? Kam kęsti jus netenkinančius santykius?
Bendravimas – dviejų žmonių sąveika. Galima bendrauti ir didelėse grupėse, tačiau kiekvienu konkrečiu momentu – tai visada du žmonės. Normalus ir adekvatus bendravimas – kai rezultatas patenkina abi puses. Tai abipusiai mainai, kurių metu praturtėja abi bendraujančios pusės. Priešingu atveju tai jau ne bendravimas, o sadomazochizmas. Šito gėrio irgi pakanka per akis, tačiau šis tekstas ne apie tai.
Jeigu jaučiu, kad manimi pasinaudojo, o aš nieko negavau mainais – man nemalonu. Nauda gali būti pati įvairiausia, čia kiekvienas pats ieško, ko jam tuo metu reikia ar norisi gauti. Tačiau „pliuse” visada turi likti abu bendraujantys.
Įdomios mintys, energijos užtaisas ir motyvacija, gera nuotaika – visa tai bendravimo rezultatai. Kai kalbu apie naudą, turiu galvoje ir materialią, kurią galima pačiupinėti, išsinešti kišenėje, ir moralinę – energiją, emocijas, jausmus.
Aplinka daro mums poveikį, norime mes to, ar nenorime. Kažkur pasigauname svetimą mintį, kažkur – požiūrį į žmogų ar dalyką, arba nuotaiką. Visų šių dalykų suma įtakoja mūsų gyvenimą apskritai. Iš pirmo žvilgsnio – visiškai nepastebimai.
Daug kalbama apie tai, kad, pavyzdžiui, mūsų atlyginimo dydis atitinka penkių žmonių, su kuriais daugiausiai sąveikaujame, vidutinį uždarbį. Manau, tai labai panašu į tiesą.
Santykiai, bendravimas – tai mūsų laisvas pasirinkimas. Tik patys sprendžiame, tęsti ar nutraukti. Esame pajėgūs pasirinkti sau tokius žmones, susikurti tokį bendravimo ratą, kuris teiks džiaugsmą, padės žengti į priekį, tobulėti ir laimingai gyventi. Esame visiškai pajėgūs pritraukti tokius žmones, bendravimas su kuriais teiks džiaugsmą ir pasitenkinimą.
Mes jau ne vaikų darželyje, į kurį mus nuvedė prieš mūsų valią. Ir ne mokykloje, kur irgi ne patys pasirinkome kolektyvą. Mes – suaugę žmonės. Nepatinka aplinka – pakeisk ją.
Pasirinkimas – tai atsisakymas. Kai pasirenkame viena, atsisakome kito. Kai bendraujame su „ne savais” žmonėmis, atsisakome bendrauti su bendraminčiais. Asmeniškai man pasirinkimas akivaizdus – nėra prasmės švaistyti laiko žmogui, kuris tau nėra artimas.
Jeigu santykiai netenkina – užbaik juos. Jei bendravimas neteikia pasitenkinimo – nutrauk juos. Jeigu žmogus tempia tave žemyn – pamiršk apie jį. Jeigu pabendravęs su žmogumi jautiesi ištuštėjęs ir išsunktas – liaukis susitikinėti su tokiu žmogumi.
Yra žmonių, kurie sąmoningai ar atsitiktinai įsiūbuoja emocijas ir įklampina į negatyvą. Yra tokių, kurie pastebi viską blogiausią, visą purvą, visus trūkumus. Esama žmonių, kurie nori įsitvirtinti tavo sąskaita. Yra amžinai dejuojančių ir pasinaudojančių tavimi kaip unitazu visoms savo problemoms ir susikaupusiam negatyvui nuleisti. Yra pastoviai kalbančių apie savo planus, bet nežengusių nė žingsnio link jų įgyvendinimo. Yra tokių, kurie arba nepripažįsta tavo sėkmės, arba visokeriopai ją menkina. Atsikratyk šitų žmonių, jeigu jų yra tavo aplinkoje.
Kai kalbu apie būtinybę atsikratyti, aš anaiptol neraginu eiti ir išrėžti žmogui viską, ką apie jį galvoji. Kartais tai būna vienintelis variantas, tačiau, kaip taisyklė, pakanka ir švelnesnių.
Visų pirma reikia apriboti kontaktus su nereikalingais žmonėmis. Sumažinti iki minimumo. Sumažinti netgi susitikimų tikimybę: nesilankyti tose vietose, kur esama tikimybės susitikti. Atsisakyti pasiūlymų susitikti. Ir, žinoma, pačiame neinicijuoti susitikimų.
Ypač tai pasakytina apie praeitį. Tegu ji lieka ten, kur jai ir vieta – tarp viso to, kad jau praėjo. Och jau tie žmonės iš praeities! Net jeigu anksčiau bendrauti su žmogumi buvo gera, laikui bėgant keliai išsiskiria. Kuo daugiau laiko praeina, tuo daugiau skirtumų jumyse susikaupia. Ypač kai nebelieka nieko bendro dabartyje – nei reikalų, nei interesų.
Santykiai, pagrįsti vien praeitimi – aklavietė. Jie visiškai beprasmiški. Ir bendraujate tokiu atveju ne su žmogumi, ir jis kalba ne su jumis – jūs sąveikaujate su vienas kito mąstymo modeliais, atėjusiais iš praeities. Kiekvienas iš jūsų pasikeitė per visą tą laiką, tačiau pašnekovas to nemato ir toliau bendrauja su jumis ankstesniuoju.
Be tokios keistos komunikacijos esama dar vienos problemos. Kalba eina apie lūkesčius. Pašnekovas iš tavęs, remdamasis praeities mąstymo modeliais, kažko laukia ir tikisi. O tu kažko lauki ir tikiesi iš pašnekovo, tiksliau – iš jo modelio, esančio tavo galvoje. Dėl to dažnai gaunasi, kad tavyje įsijungia jau seniai pamiršti elgesio šablonai. Pradedi elgtis taip, kaip tikisi kitas, kaip jam reikia. Jauti diskomfortą, tačiau ne visada supranti, kas jį sukėlė.
Yra dar vienas įdomus momentas, susijęs su bendravimu: tavęs priėmimas. Kai kurie žmonės iš mūsų aplinkos gali nepriimti mūsų tokių, kokie esame, jie gali smerkti, kritikuoti mūsų įpročius, gyvenimo būdą ar mąstymą, mūsų elgesį ar pomėgius. Kam bendrauti su tais, kurie tavęs nepriima tokiu, koks esi?
Kaip nebūtų gaila, daugiausia tokių nepriimančių žmonių yra tarp giminaičių. Gaunasi keista situacija. Jie turi konkrečių lūkesčių mūsų adresu ir bendravimas kuriamas pagal principą: mes tave mylime ir priimame, jeigu atitinki mūsų lūkesčius. Keista, tiesa? Tie giminaičiai netgi pyks ar įsižeis, jei būsi savimi ir elgsiesi savaip. Kažkokia beprotybė!
Giminaičių, ypač pačių artimiausių, taip paprastai iš gyvenimo neišbrauksi. Jeigu kontaktai su jais netenkina, reikia bent jau sumažinti jų reguliarumą ir gilumą. Bendraujant nereikia liesti ginčytinų temų, geriausia apsiriboti buitiniais pokalbiais – apie maistą, orus ir pan. Giminaičių nepakeisi. Vertėtų tiesiog juos priimti. Tačiau tai nereiškia, kad reikia jiems pritarti ir stengtis atitikti jų lūkesčius.
Su klausimu, kaip svarbu sąmoningai žvelgti į savo bendravimą, tikiuosi jau išsiaiškinome. Nuo ko gi pradėti?
Visų pirma reikia įvertinti savo bendravimo ratą. Galima netgi pasiimti kelis lapus popieriaus ir surašyti visus, su kuo vienaip ar kitaip sąveikauji skirtingu reguliarumu – nuo kasdieninių susitikimų, iki pasveikinimų kartą per metus. Po to lėtai permesk akimis sąrašą. Prisimink pojūčius, kai bendrauji su kiekvienu iš tų žmonių. Tau gera? Dedame pliusą. Diskomfortas – minusas. Paskui padalink tą sąrašą į du: „žmonės pliusai” ir „žmonės minusai”. Su pirmaisiais bendraujame toliau ir dar labiau tvirtiname draugystę, o su antraisiais atsisveikiname visais įmanomais būdais.
Būna, kad atlikdamas šį darbą, staiga supranti, kad žmonių su pliuso ženklu sąrašas praktiškai tuščias. Labai liūdna situacija, nors itin dažnai pasitaikanti. Tai suvokę, labai daug žmonių nesiryžta nutraukti jų netenkinančių santykių. Juk negali gi jie likti visiškai vieni?! Labai neįprasta ir baisi situacija – atsidurti vienatvėje.
Tam tikrą laiką tikrai gali tekti pabūti vienam. Tačiau atsilaisvinusi erdvė laikui bėgant pritrauks tavo žmones, bendraminčius, su kuriais pakeliui. Tai gali nutikti ne iš karto, tačiau būtinai nutiks.
Apskritai rekomenduočiau reguliariai, bent kartą per du ar tris metus pasitikrinti savo aplinką. Jei kažkas iš jos tempia jus žemyn ar trukdo ne tik išskleisti sparnus, bet apskritai žengti į priekį – laikas imtis priemonių. Nes kitaip šita socialinė pelkė įtrauks dar giliau.
Neapsivalius nuo šlamšto, neįmanoma atlaisvinti erdvės. Patinka tai mums, ar nepatinka. Kol neištuštinsi arbatos puodelio – nieko naujo į jį neįpilsi.
Kai pradedi aiškintis savyje, kai tampi sau atidesnis, kai geriau save girdi ir jauti, kai suvoki savo užslėptus norus ir svajones – pradedi sąveikauti su žmogumi lygmenyje „rezonuojame/nerezonuojame”. Jei yra kažkas artimo, bendro, kas rezonuoja, greičiausiai tai tavo žmogus. Ypač, jei rezonuoja kažkas pozityvaus ir kūrybiško.
Jeigu nerezonuojate, žmogus greičiausiai yra ne tavo. Jis tau neartimas. Jis tiesiog yra kitas žmogus, ir tiek. Jis – ne tau, tu – ne jam. Skirtingi pasauliai.
Ne su visais pavyksta iškart išsiaiškinti – tavo ar ne tavo. Kartais tam reikia laiko. Aš pats orientuojuosi pagal savo pojūčius bendravimo metu, savo norą ar nenorą tam žmogui atsiskleisti ir juo domėtis. Pirmasis įspūdis, beje, dažniausiai būna klaidingas.
Kuo stipriau atstumi netinkamus žmones, ne savus, tuo didesnė galimybė pritraukti tuos, kurių reikia. Tačiau čia reikia atsižvelgti į vieną dalyką. Pagal kokius parametrus filtruosi žmones, kuriuos ruošiesi išstumti iš gyvenimo? Nereikia vertinti kito žmogaus, vadovaujantis kokiu nors abstrakčiu aspektu – galima suklysti. Reikia įsiklausyti į save, jausti save.
Yra dar vienas veiksmingas būdas išsilaisvinti nuo nereikalingo bendravimo ir nereikalingų žmonių. Tiesiog juos išstumti. Kai susifokusuoji į svarbų žmogų, visiems kitiems, ypač nereikalingiems, nebelieka vietos. Pasižiūrėkite į vaikiną ir merginą romantiškų santykių pradžioje. Jie vienas kitam tuo metu yra patys svarbiausi žmonės. Bendravimui su kitais nebelieka nei laiko, nei noro.
Daug kas nemėgsta ir nemoka atsisakyti prašymų ir pasiūlymų. Negali atsisakyti netgi visiškai neįdomių ir sukeliančių problemų, kai kažko prašo ar kažką siūlo nemalonūs žmonės. Tačiau kai esi kažkuo užsiėmęs, kas kelia tau pozityvias emocijas ir suteikia energijos, atsisakyti nemalonaus pasiūlymo žymiai lengviau. Juk pasakyti „taip” – reiškia mesti visus be galo svarbius tau reikalus. Kvailystė. Lygiai taip pat galima elgtis su žmonėmis.
Norėčiau parekomenduoti likti savimi, kad ir kas atsitiktų. Gyventi vadovaujantis savomis vertybėmis ir savais principais. Kad ir kokių lūkesčių tavo atžvilgiu turėtų aplinkiniai. Pakeitęs save, kad atitiktum kieno nors lūkesčius, vargu ar galėsi sukurti kokybiškus, adekvačius, artimus santykius su žmogumi, vardan kurio teko prispjaudyti sau į širdį. Ar atleisi jam už tai kada nors? Ar atleisi sau pačiam? Tai kam tada iš pat pradžių išduoti save vardan to žmogaus?
Tu turi savo gyvenimą. Jo laikas ribotas. Tu pats sprendi, kam atsiras jame vietos, o kam – ne.
Santykiai – viena svarbiausių gyvenimo sudėtinių dalių, jiems reikia skirti daug sąmoningo dėmesio. Būdamas minimalistu, į santykius žvelgiu, remdamasis baziniu minimalizmo principu – atsikratyk nereikalingo ir susifokusuok į tai, kas svarbu.