„Neliūdėk. Galėtų būti ir blogiau. Viskas praeis…” Kodėl liūdėdami dažnai girdime tokius aplinkinių žodžius ir kodėl jie nepadeda?
Liūdesio momentais vertingiausias ir geriausiai gydantis „vaistas” – kai šalia yra žmogus, galintis išsaugoti stabilumą svetimų žmonių emocijų chaose. Ne psichologinės technikos, ne įprasti tokiais atvejais žodžiai, ne koks nors ypatingas humoro jausmas, o pojūtis, kad greta yra žmogus, galintis pajusti visą pergyvenimų gylį ir tuo pačiu juose nepaskęsti.
Tai – retas įgūdis. Nes svetimas skausmas tarsi raktas atrakina pasąmonės gelmėse patikimai paslėptus nuosavus traumuojančius išgyvenimus. Ir mes bijome ne svetimo skausmo, o saviškio.
Sudėtingiausia būna situacijose, kai lyderiauja bejėgiškumo jausmas. Kai nuo tavęs niekas nepriklauso – nei mylimo žmogaus netektis, bejėgiškumas ligos ar dar didesnės nelaimės akivaizdoje… Tokie momentai mus tarsi emociškai teleportuoja į vaikystėje patirtus bejėgiškumo epizodus, kai niekaip negalėjome įtakoti didelio ir sudėtingo pasaulio.
Ir tada atsiriboti nuo kito žmogaus skausmo šabloniškomis, nuvalkiotomis frazėmis – tai ne kito žmogaus nepaisymas, o nuosavos psichinės pusiausvyros apsauga.
Psichologinės žaizdos, kaip ir fizinės, turi daug panašumų. Mes stengiamės apsaugoti skaudamą vietą ir kuo rečiau ją liesti. Nedidelės žaizdos užgyja savaime, o štai gilios, jeigu jų negydysime, užkrės visą sistemą – tiek fizine, tiek psichologine prasme. Ir tada susidaro situacija – kur tik prisiliesi, visur skauda.
Vengdami skausmo, mes didiname distanciją, skiriančią mus nuo kitų žmonių, nuvertiname savo tikslus ir troškimus. Imamės „prevencinių” priemonių. Tačiau slopinamos ir išstumiamos emocijos vis tiek randa pro kur prasiveržti į paviršių – jei ne per psichiką, tai per kūną – per nelaimingus atsitikimus, ūmines ar lėtines ligas.
Pirmasis žingsnis išgijimo link – pripažinti gyvo, žmogiško bendravimo poreikį. O šalia tikrai atsiras žmonių, kurie pajėgs ir sugebės suprasti ir palaikyti.