Visos nuotaikos, kurios jus apėmė dabar, anksčiau ar vėliau išsisklaidys ir išnyks, o jų vietą užims kažkas kito. Kai pykstame, mums atrodo, jog mus realiai įžeidė, žmogus kreivai pašnairavo į mus būtent tam, kad įžeistų. Kaip galima buvo šitaip žiūrėti ir negalvoti, kad aš mėšlo gabalas? Tokiais momentais nematome kitų variantų, kitų alternatyvų ir kito būdo sureaguoti.
Kitas pavyzdys – mylimas žmogus neskambina. Viskas. Liūdesys, depresija, aš beviltiškas padaras, pasauliui toks žmogus nereikalingas, aš visada liksiu vienišas… Prasidėjo! Aš jau nesuvokiu pasaulio blaiviai. Aš nuliūdau ir pradedu į viską žvelgti kaip liūdnas žmogus. Ir jokių kitų alternatyvų tuo momentu nematau.
Kai pasineriame į pergyvenimus, kai jaučiamės įžeisti, nuliūdę ir t.t. – visos mūsų mintys nukrypsta tik į įžeidimą, liūdesį, o apie tai, kad jokio įžeidimo galėjo visai ir nebūti, net nepagalvojame. Ir didžioji dalis mūsų šansų, galimybių užsidaro. Reagavimui lieka vos keli variantai.
Jei duotume sau laiko ir nesupainiotume emocingos reakcijos su realybe, atsirastų šansų ir perspektyvų, kurių anksčiau nebuvo.
Didžiausia problema ta, kad mes taip įprantame reaguoti standartiškai ir šabloniškai, žvelgti į viską per tuos pačius akinius, kad neprisileidžiame net tokios minties, jog apskritai įmanoma reaguoti kažkaip kitaip.
Stengiamės visada reaguoti standartiškai, pergyvename vienus ir tuos pačius jausmus, vis iš naujo ir iš naujo įtikinėjame save, kad esame teisūs ir kad pasaulis sutvarkytas būtent taip, ir ne kitaip. Ir galiausiai apskritai nustojame matyti realų pasaulį, įklimpę į savo reakcijų liūną.
Neteisingai įžeistas regi pasaulyje tik neteisingus, nepelnytus įžeidimus. Net jeigu kažkas visiškai atsitiktinai užėmė jo vietą, jis jau pasirengęs vožti į dantis ir kautis su tokia siaubinga neteisybe. Jam visiškai nusispjauti, kad tokia standartine jau tapusi reakcija neišsprendžia problemos ir niekaip nepakeis situacijos. Savo vaizduotėje jis jaučiasi įžeistas ir pasirengęs spręsti būtent šitą problemą.
Po kurio laiko jis su nuostaba supras, kad problema liko neišspręsta. O audringa reakcija greičiausiai pridarė naujų problemų ir sugadino su kažkuo santykius. Dabar žmogus ima pergyventi jau dėl šito ir ima žvelgti į pasaulį nusidėjėlio, trokštančio išpirkti savo kaltę, akimis. Na o paskui vėl viskas iš naujo, ratas sukasi toliau…
Liūdnas žmogus mato aplink save vien tik įrodymus, jog jis nereikalingas ir nemylimas ir traktuos realybę, remdamasis vien tik šiuo įsitikinimu.
Vienintelė išeitis – liautis taip rimtai žiūrėti į visus šiuos nuotaikos svyravimus. Tai – ne realybė. Tai viso labo jūsų proto produktas, psichikos reakcijos. Nėra jokio reikalo tas reakcijas kultivuoti. Užtat labai vertėtų pakultivuoti sveiką ir blaivią būseną.
Visi mes periodiškai žvelgiame į pasaulį sveiku ir blaiviu žvilgsniu ir tokie momentai – patys vertingiausi. Nors galime laikyti juos nuobodžia pauze tarp audringų emocinių pliūpsnių, kurie ir sukelia visas problemas.
Kitaip sakant, pačius vertingiausius gyvenimo momentus mes paprasčiausiai pražiopsome, kadangi jie ne tokie ryškūs, labai blankiai „įpakuoti”. Gyvenimu mes laikome nesibaigiančius pergyvenimus. Kai pergyvenimų nėra, bandome užpildyti atsiradusią tuštumą liūdesiu, nerimu, vienišumo ir beprasmiškumo jausmais.
Arba puolame vaikytis laimės, kas anksčiau ar vėliau irgi pasibaigs nusivylimais.
Jeigu jums atrodo, kad gyvenime trūksta kokių nors pergyvenimų, liaukitės sukti dėl to galvą. Mėgaukitės ramybės momentais, vertinkite juos.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…