Daktaras Bernardas Lounas apžiūrinėjo vieną iš savo pacientų. Uždavinėjo klausimus, į kuriuos ligonis atsakinėjo labai nenoriai. O paciento žmona pastoviai laksto parūkyti. Neiškentęs daktaras nepapriekaištavo – argi galima šitiek rūkyti, o dar ir gyvenant su vyru širdininku?
Žmona staiga pravirko: „Kuo čia dėtas mano rūkymas?! Problema visai kita! Džonas viską jums meluoja ir nepasako svarbiausio: jis susirgo dėl to, kad jo motina pastoviai jį terorizuoja, varo į depresiją – nesibaigiančios pretenzijos, begaliniai priekaištai, nuolatinis smerkimas… Skambina ir tyčiojasi iš jo! O Džonas nieko negali padaryti, juk tai jo mama!”
Pokalbis padarė daktarui didelį įspūdį. Jis ėmė atidžiau stebėti pacientus. Ir buvo sukrėstas: iš vieno senuko žentas išviliojo visą turtą, verslą sau persirašė. Kitas pacientas taisėsi po rimtos operacijos, o jo motušė paskambino ir ėmė terorizuoti dėl pinigų. Pacientas mirė…
Ir gydytojas nusprendė: „visi mano pacientai – emocinių konfliktų su artimais žmonėmis aukos”. Konfliktų, kurių neįmanoma išspręsti: su artimaisiais vis tiek tenka vienaip ar kitaip bendrauti. Tenka pakelti telefono ragelį, kalbėtis, drauge su tais žmonėmis gyventi, slopinti savo natūralias emocijas, juk reikia būti geru. Geru uošviu, geru sūnumi, gera žmona…
Taip reikia!
Ir žinomas kardiochirurgas padarė dar vieną išvadą: operuoti ir gydyti – puiku, operacijos ir gydymas duoda rezultatą, tačiau ligos ar traumos priežastis – konfliktai. Stabilus negatyvus elgesys su žmogumi.
Ir kuo ramesnis bei taikesnis šis žmogus, tuo sunkesnės konflikto pasekmės jo laukia. Iš išorinio jis transformuojasi į vidinį konfliktą, agresorius apsigyvena aukos pasąmonėje ir išvyti jį iš ten labai sudėtinga. Visos organizmo jėgos nukreipiamos vidinei kovai, kurioje negali būti nugalėtojo, juk kaunasi dvi vienos ir tos pačios asmenybės dalys!
Dėl to ir žūsta žmonės, turintys gilius vidinius konfliktus.
Ir užuot pripažinę konfliktą, jie verčia save „atleisti”, „suprasti”, „nekreipti dėmesio” – taip jiems pataria visi aplinkiniai. Tačiau kol konfliktas nebus pripažintas, kol kito žmogaus agresija ir pyktis nebus suvokti – liga tik dar labiau gilės.
Ir Lounas paprasčiausiai uždraudė pacientams kalbėtis jo ligoninėje telefonu. Tais laikais dar nebuvo mobiliųjų. Ir lankyti ligonius leido tik tiems giminaičiams, su kuriais pacientai puikiai sutarė.
Žmonės sveiko, dėkojo daktarui. Vėliau Lounas gavo Nobelio premiją už savo sukurtą širdies operacijos metodiką.
O reikėjo įteikti jam dar ir antrą Nobelį – už čia aprašytą atradimą, kurį patvirtina pats gyvenimas.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…