Kodėl taip nutinka, kad vieni žmonės lengvai ir be problemų prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, o kiti nuolat bando ją užkrauti aplinkiniams, tarsi maži vaikai? Paaiškinimas paprastas: žmonėms nepakanka suaugti fiziškai, reikia dar ir subręsti psichologiškai.
Galite sulaukti 30-40-50 metų, tačiau ne brandumo, kurį lemia tai, kaip gerai susitvarkome su atsakomybe už savo gyvenimą. Ir susidaro situacija, kai metai bėga, tampame didesni, protingesni, storesni, solidesni, labiau išsilavinę ir t.t., tačiau ir toliau elgiamės kaip penkiamečiai vaikai.
Nemalonumai asmeniniame gyvenime? O, visa tai dėl blogos žmonos ar blogo vyro! Karjera nesiklosto? Paaiškinimas jau seniai paruoštas: „Visa tai dėl bjauraus viršininko ir pavydžių kolegų!” Būtent taip mąsto žmogus, sulaukęs pilnametystės, tačiau taip ir nesubrendęs.
Brandumas – tai ieškoti problemų sprendimų, o ne kaltinti dėl tų problemų kažką kitą.
Priimti sprendimą – visada nelengva. Mums kiekvieną kartą tenka ropštis iš savo kiauto, kur buvo taip šilta ir saugu (kitaip sakant, ten nieko nevyko ir nereikėjo daryti) ir susidurti su netikrumu bei įvairiomis baimėmis. Pagrindinis rūpestis – kaip nepadaryti klaidų. Tačiau, kaip sakoma: „Jei nepabandysi, nesužinosi!” Neretai gyvenime tenka eiti ir prieš vėją, ir elgtis nepaisant nieko. Tai mūsų kelias, ir niekas kitas juo už mus nenueis.
Tiesa yra ta, kad 100% teisingų sprendimų nebūna. Visi daro klaidas, ir tai normalu. Tiesą sakant, tos klaidos visiškai nereiškia, kad dabar jau „viskas prarasta“, ar kad mes kažkokie „ne tokie“. Mūsų klaidos – tai mūsų augimo dalis. Jos reikalingos norint mokytis ir tapti geresniais.
Jau pati mintis, kad koks nors mūsų sprendimas gali būti neteisingas, mus pasąmoningai gąsdina. Mes pradedame mąstyti, analizuoti, viską komplikuoti, atidėlioti… Štai kodėl taip lengvai griebiamės bet kokios progos apkaltinti ką nors kitą dėl galimų klaidų. Laikui bėgant tai virsta žaidimu: „Tai ne aš kaltas – viskas dėl jo/jos/jų!” Kai tik horizonte pasirodo kokia nors kliūtis, mūsų protas pradeda karštligiškai ieškoti, ką galima būtų apkaltinti, kam galima būtų suversti visą atsakomybę.
Toks elgesio šablonas kartojasi taip dažnai, kad greitai pavirsta įprastu gyvenimo būdu. Prieinama iki to, kad pradedame kaltinti ne tik žmones, bet ir negyvus daiktus. Teko su tuo susidurti? Pavyzdžiui, vaikštinėjate po namus, apie kažką susimąstę ir staiga užlipate ant išmėtytų žaislų. Nusmelkia skausmas, o burna automatiškai jau drebia prakeiksmus nelemtam žaislui. Tokia spontaniška reakcija yra visiškai natūrali: nusivylimas visada ieško kaltųjų.
Kai kaltiname kitus, tampame dar nelaimingesni
Kas gi nutinka, kai mūsų gyvenimo kelyje pasipainioja jau nebe žaislinės kliūtys, o pačios realiausios? Be to, painiojasi jos su pavydėtinu reguliarumu ir atkaklumu? Pavyzdžiui, jūs daug dirbate, ruošiatės egzaminui, nemiegate naktimis, stengiatės, tačiau… egzaminas žlunga. Arba – negaunate trokštamo paaukštinimo darbe, nors taip ilgai jo siekėte. Arba – reguliariai iškyla problemų asmeniniame gyvenime, nors į santykius įdėta tiek daug jėgų. Arba – tėvas ant jūsų pyksta vien dėl to, kad turite savo požiūrį.
Jeigu į viską reaguosime nesusimąstydami, pats pirmas dalykas, kuris „blyksteli“ galvoje – visus ir dėl visko apkaltinti. Šitas blykstelėjimas vos ne tiesiogine prasme apakina mūsų protą, ir dabar jau neįmanoma blaiviai mąstyti ir analizuoti.
Juk būtent taip ir nutinka, tiesa? Prisiminkite, kiek kartų kaltinote kitus žmones, aplinkybes ar netgi save. Atsakymas yra daugiau nei akivaizdus: pasąmoningai tai darome beveik kiekvieną dieną. O dabar pagalvokite: ar tai jums bent kartą padėjo?
Kai dėl to, kas su mumis vyksta, kaltiname kitus ar save, mes sukoncentruojame dėmesį tik į negatyvą ir į neigiamas emocijas. Esame kupini pykčio ir nusivylimo, liūdesio ir pasipiktinimo. Akivaizdu, kad tokia reakcija mes tik pabloginame savo būseną ir dar labiau komplikuojame pačią problemą, tačiau sustoti jau nebepavyksta… Paprasčiau tariant, tampame dar nelaimingesni.
Tačiau jei įveiksime šias neigiamas emocijas ir pažvelgsime į situaciją kitu kampu, suprasime, kad kaltininkų ieškojimas yra pats neracionaliausias ir idiotiškiausias dalykas, kokį tik galima sugalvoti, susidūrus su rimta problema. Egzistuoja kažkas žymiai naudingesnio: imtis priemonių, kad situacija pasikeistų.
Jei mes iš pat pradžių būsime susikoncentravę į optimalaus sprendimo ieškojimą, o ne į „atpirkimo ožius“, tuomet atsikratysime baimių ir nerimo. Mūsų smegenys dabar į kliūtis reaguos visiškai kitaip: „Kad ir kas nutiktų, tai gali būti išspręsta ir dirbti reikia būtent šia linkme”.
Jums tikriausiai teko patirti įvairių situacijų, kai gyvenimas buvo labai neteisingas. Pavyzdžiui, kai neišlaikėte egzamino, kuriam, jūsų nuomone, buvote gerai pasiruošę. Tokiais momentais kunkuliuoja pasipiktinimas ir neviltis. Jaučiatės tiesiog klaikiai, vis iš naujo ir iš naujo sukate galvoje situacijos „plokštelę”, keikiate pakaitomis tai save, tai „idiotą profesorių”. Kitaip sakant – ieškote kaltų.
Jūs suvokiate, kad įstrigote, užsiciklinote, kadangi situacija jau priklauso praeičiai, kurios niekas pasaulyje dar nesugebėjo pakeisti. Be to, kaltinimai neleidžia analizuoti situacijos ir priimti sprendimų.
Tačiau jei šiuo momentu „perjungsite pavarą“ ir nuspręsite kažką su visu tuo daryti – pavyzdžiui, susitarsite perlaikyti egzaminą, pasikartosite klausimus, su kuriais nesusidorojote ar paprašysite pagalbos – emocijos pasikeis. Vietoje nusivylimo atsiras motyvacija. Brandumas ateina tada, kai pagaliau išmokstame nekaltinti kitų (nepasiduoti pirmam impulsui), o iš karto imti galvoti, kaip ištaisyti situaciją.
Dėl to sekantį kartą, kai kažkas atsitiks ir vėl kils pagunda „paieškoti kaltininkų“, priminkite sau, kad geriausia, ką galite padaryti šią akimirką – pabandyti atversti naują puslapį. Neigiamos emocijos, vienaip ar kitaip, visada kunkuliuoja, tačiau kai susikoncentruoji į sprendimo, o ne į kaltininkų ieškojimą, jos tiesiog išgaruoja. Jūs nebe tai rūpės, kadangi priešakyje lauks nauji tikslai ir pasiekimai.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…