Smerkimas

Beveik visi įsitikinę, kad iš esmės jie yra šviesūs, teigiami žmonės, pasirinkę šiame gyvenime Gėrio pusę.

Tik ar tikrai taip yra? Ar tikrai tai mūsų pačių pasirinkimas?

Juk dauguma mūsų, pavyzdžiui, renkasi smerkimą, savo mintyse žemindami kitus žmones. Be to, smerkimas gali būti maskuojamas kaip teisingumas, teisėtas pyktis, nors realiai tokiu būdu mūsų smulkutis Ego bando įsitvirtinti aukštindamas save kito žmogaus sąskaita. Mums gali atrodyti, kad kažką teisdami, atkuriame teisingumą, kuriame mūsų Ego atitenka garbingesnė vieta nei nuteistajam.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Visa tai – mūsų fantazijos žaismas. Smerkimas – tai eilinė liguistos savimeilės briauna. Smerkdami, mes jaučiame savo svarbą, pakylėjame save aukščiau kitų. Smerkiamiems žmonėms mes kapojame galvas, o patys įsitaisome auksiniuose teisuolių sostuose.

Pagalvokite apie save. Esmė slypi tame, kad netgi baisiai „dvasingi” ir „pažangūs” žmonės gali demonstruoti pavydą ar smerkimą. Ir jeigu mes išties nuoširdžiai pasirinkome Gėrio pusę, ar netgi žengiame dvasingumo keliu, tada turėtų labiau jaudinti mūsų pačių pasiektas lygis, o ne svetimos klaidos. Užsiimdami įvairiomis praktikomis, mes tobuliname save, o ne kolekcionuojame svetimus trūkumus. Kad ir kaip patetiškai tai skambėtų, bet smerkti ir pavydėti – reiškia sąmoningai krauti sunkius akmenis ant tamsiosios Gėrio ir Blogio svarstyklių lėkštės savo pačių širdyse.

Žmogus smerkia subjektyviai. Kas davė mums teisę smerkti ir teisti? Ką mes išmanome apie kitų žmonių gyvenimą? Ar žinome sąlygas, kuriose tas žmogus užaugo? Ar matome absoliučiai visas priežastis ir motyvus, kuriais jis vadovaujasi? Ką mes patys renkamės, kai pavydime ir smerkiame? Kokį kelią? Širdies? Ar mums tiesiog viso labo patinka „pažangaus” žmogaus kaukė? Galbūt saviugda mes maskuojame savo didybės maniją?

Nėra būtinybės save slopinti ir neigti nuosavo proto tendencijas, net jeigu jis pakiša mums negatyvias mintis apie kitus žmones. Pakanka nukreipti dėmesį į save, prisiminti priimtą sprendimą dirbti su savimi. Savo dėmesį nuo kitų žmonių jūs perjungsite į savo pačių produktyvių savybių vystymą. O toliau, kaip išsireiškė vienas išmintingas žmogus – „kai saulė pateka, tamsa išsisklaido savaime”.

Dar kartą: pagalvokite apie save. Vietoje to, kad rūpintumėtės „kaip ten pas kitus?”, jūs darbuojatės su savimi, praktikuojate, vystotės. Jūs jau nepanašios į niurzgančias „pletkininkes”, kurias nuskriaudė gyvenimas, kurios smerkia viską aplinkui, kas tik juda. Jūs tylėdamos užsiimate savais reikalais. Reikšmingas tik jūsų pačių kelias. Paskalos, pavydas ir smerkimas atima labai daug energijos ir padaro žmogų silpnu. Ne taip jau ir svarbu, kaip gyvena kiti. Jūs gyvenate savo, o ne svetimo žmogaus gyvenimą. Susitvarkykite savyje, tada galima bus padėti ir kitiems.

Ir nėra būtinybės pulti į dvigubą saviapgaulę ir pradėti smerkti patį/pačią save dėl nesugebėjimo atsikratyti poreikio smerkti kitus. Visi taip daro. Netgi kai užsiimame kokia nors visiškai neproduktyvia nesąmone – tai irgi mūsų gyvenimiška patirtis, kuri būtina kaip vakcina imuniteto stiprinimui. Vakcina, kuri padės išvengti užkrato arba susilpnins jo veikimą. Kai turime patirties, galime aiškiau pamatyti, kokia kryptimi judame.

Smerkdamas žmogus skelbia nuosprendį kitiems, iškeldamas save aukščiau jų. Taip pasireiškia paviršutiniškas egoizmas. Tačiau giluminė prasmė kur kas liūdnesnė. Iš tikrųjų, smerkdami kitus, mes smerkiame ir kankiname tik patys save. Smerkimas – tai nuosprendis smerkiančiam. Tai, ką jaučiame, vyksta mūsų sąmonėje. Tai, ką smerkiame – tai viso labo mūsų pačių reakcijos, mūsų pačių bruožai, kuriuos transliuojame kitiems. Nebūna kitokių teismų, išskyrus tą, kai teisiame patys save.