Kodėl manipuliavimo ir manipuliatorių tema tokia paplitusi ir paklausi pastaruoju metu? Vieni moko, kaip atpažinti manipuliacijas derybose, santykiuose, kiti, priešingai, pasakoja, kaip gauti, ko trokšti, net kai tai sunku padaryti.
Visi mes turime poreikių. Su natūraliais ir baziniais viskas lyg ir aišku – jeigu jauti alkį, pavalgyk, nori sekso, užsiimk seksu. Nors sekso lygmenyje jau prasideda pirmosios manipuliacijos.
Ne taip paprasta prieiti prie žmogaus ir pasakyti, kad noriu sekso, eime. O sekso norisi. Štai čia ir prasideda žaidimai. Vyrai, kad gautų sekso, apsimeta, kad nori rimtų santykių. Moterys gi, kad gautų rimtus santykius, apsimeta, kad sekso visiškai nenori. Vienas poreikis maskuojamas kitu. Taip prasideda manipuliavimas.
Yra sudėtingesnis lygmuo – meilės, saugumo, priklausymo grupei poreikis. Jeigu vaikystėje šie vaiko poreikiai buvo tenkinami tiesiogiai, tada viskas puiku, jis lygiai taip pat paprastai ir tiesiai gauna ir atiduoda meilę ir visa kita. O jeigu vaikystėje būta sutrikimų ir jie ilgai tęsėsi, vaikas įpranta manipuliuoti. Kitaip neišgyvensi.
Ne veltui našlaičiai yra patys aršiausi manipuliatoriai, kokius tik man teko regėti. Iš vienos pusės jie turi milžinišką nepatenkintą meilės, apsikabinimų, švelnumo, suaugusio žmogaus dėmesio poreikį, iš kitos – jaučia pyktį ir nepasitikėjimą, kadangi kažkada pats artimiausias pasaulyje suaugęs žmogus jau išdavė jį ir paliko likimo valiai. Šiame dviejų jėgų „myliu-man reikia-nepasitikiu-nekenčiu” konflikte jie išmoksta meistriškų triukų kaip priversti jų gailėtis, kaip patikti, kaip iškaulyti dovaną ir t.t.
Tačiau grįžkime prie suaugusių žmonių. Ne visos manipuliacijos žalingos ir piktybiškos. Kai kurios jų pagrįstos principu „išlošiu aš – išloši ir tu”. Pasakyti komplimentą pareigūnei, kad greičiau aptarnautų ir išduotų reikiamą popierių. Kreiptis patarimo į kolegą, kad parodytume, jog pripažįstame jo autoritetą. Pripažinti žmogaus veiksmų svarbą ir pagirti jį – užtikrintas būdas teigiamai sąveikauti su pasauliu. Galbūt tai pasakoma ir ne iš širdies, bet aš nemėgstu biurokratinės painiavos, tačiau kartais tenka su ja susidurti, vadinasi, panaudoju manipuliavimą, kad greičiau viskas pasibaigtų.
Toksiškos ir pavojingos yra tos manipuliacijos, kurios grindžiamos principu „aš išlošiau – tu pralošei”. Gauti ką nori, čia reiškia sunaikinti tą, kuris duoda. Arba labai stipriai sugriauti jo tikėjimą savimi ir savo sugebėjimu atskirti, „kas man gerai ir kas man blogai”.
Paimkime kad ir gazlaitingą. Nemėgstu šio žodžio, pavadinčiau tokį manipuliacijos tipą „Tau viskas pasivaideno”. Terminas atsirado iš filmo „Gaslight” pavadinimo, ten buvo parodytas būtent toks manipuliavimas. Manipuliatorius kalba viena, o daro ką kita. Tu matai neatitikimą, bandai pasikalbėti su juo „kaip gi taip, aš nesuprantu, kas vyksta”. O tau atsako, kad tau tik pasirodė, ar tu ne taip viską supratai. Ilgalaikio įtikinėjimo „tau pasirodė” rezultatas – auka išties pradeda abejoti savo adekvačiu realybės suvokimu. Vadinasi, pradeda abejoti savimi.
Arba melaginga kaltė. Labai dažnai motinos naudoja ją, kad išlaikytų prie savęs užaugusį vaiką. Mamai baisu likti vienai, ypač jei asmeninis gyvenimas nenusisekė. Pripažinti baimės irgi neįmanoma, ji retai kada būna aiškiai suvokiama. Štai ir naudoja melagingą kaltę, kad vaikas pastoviai būtų šalia – aš tau visą gyvenimą paaukojau, o tu…, aš neištekėjau, kad patėvis tavęs neskriaustų, o tu…, aš naktimis nemiegojau… – pretenzijų arsenalas begalinis. Vaikas jaučiasi ne šiaip atsakingas už motinos gyvenimą, bet dar ir kaltas dėl to, kad tas jos gyvenimas nesusiklostė. Ir pakimba ant melagingos kaltės kabliuko.
Aukos vaidmuo. Skirtingai nei reali auka, vaidinantis auką žmogus keleriopai išpučia tą žalą, kurią jam kažkas padarė. Arba vienkartinė žala ištempiama ilgiems metams ir panaudojama kaip pateisinimas gyvenimo principui „mane visi skriaudžia ir dėl to man visi skolingi”. Gaunamas dėmesys nevertinamas, pastoviai siekiama gauti dar daugiau. Kai pavargęs manipuliacijos objektas nustoja rodyti dėmesį – tampa aukos akyse dar didesniu skriaudėju ir agresoriumi, kančios pakyla į naują lygmenį su jau nauju objektu, o senasis įrašomas į „siaubingų ir nedėkingų kiaulių” kategoriją.
Yra dar labai daug toksiškų manipuliacijų rūšių, jos gali būti naudojamos įvairiomis kombinacijomis, tačiau visų jų esmė yra viena ir ta pati: principas „Aš – geras, o tu – blogas”, aukos įtikinimas, kad su ja kažkas negerai, o su manipuliatoriumi viskas nuostabu.
Demaskuoti manipuliatorių beprasmiška. Tam išeikvojama dar daugiau jėgų, vadinasi, ir patiriama žala išauga keleriopai. Jeigu bendraudamas su žmogumi pastebite vieną ar kelis požymius:
- Bendras diskomforto jausmas, kai viskas lyg ir gerai, o viduje jaučiame susierzinimą, nuovargį, nenorą atsiliepti į skambučius;
- Abejonės, ar teisingai tu supranti šį pasaulį ir jo realybę;
- Kaltės jausmas, kai nieko blogo nepadarei, tačiau jautiesi kaltas ar skolingas žmogui…
Vadinasi, kontaktuoji su toksišku manipuliatoriumi. Ir pati saugiausia tavo reakcija – pasitraukti.
Manipuliatorius nepasikeis. Tu nepakeisi jo savo meile ar gerumu. Žala nuo tokio bendravimo didžiulė. Pripažinti, kad išeikvojai daug jėgų, jausmų, poelgių, o mainais tave pavertė kvailiu, netekusiu visų resursų – labai sunku. Tačiau geriau visgi vieną kartą tai pripažinti ir pasitraukti. Šitaip išsaugosi jėgų likučius ir galėsi atsigauti. Jei pabandysi stoti į nelygų mūšį, siekdamas priversti manipuliatorių prisipažinti neteisiu – garantuotai pralaimėsi.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…