Pakalbėsime apie santykius – su sutuoktiniais, tėvais, vaikais, ar visai pašaliniais žmonėmis.
Kartais būna labai sunku susilaikyti. Mes sprogstame, prikalbame dalykų, dėl kurių kartais net nesigailime, įsitikinę, kad esame absoliučiai teisūs. Tačiau tais žodžiais mes įskaudiname aplinkinius.
Ilgai sprendžiau savikontrolės problemą. Aš irgi ne angelas ir neretai blogai kontroliuoju, KĄ kalbu ir KAIP kalbu. Ir štai neseniai perskaičiau frazę, kuri smarkiai pakeitė mano mąstymą.
Ji padarė man tokį didelį įspūdį, kad kelias dienas kartojau ją galvoje, tarsi maldą:
Prieš pasakydamas tai kitam, iš pradžių pasakyk tą patį sau.
Štai ir visa paslaptis. Pasakyk sau ir suprask, pajausk, kokius jausmus sukelia tie žodžiai.
Vaikų darželyje vaikas pernelyg lėtai rengiasi, ir mama jam:
-Greičiau! Kam pasakiau?! Tu ką – apkurtai?!
Pasakykite tai sau. Patiko?
Gal pabandom stipresnį variantą?
- Tu ką, visai idiotas? Kodėl tu toks atgrubnagis? Nieko pats padaryti nesugebi!
- Tvarkykis pats, tu jau didelis.
- Aš užimta, nesimaišyk!
Kiekvieną frazę pasakykite sau. Pajauskite.
Prisiminkite verkiantį vaiką ir tai, ką jūs jam tuo momentu sakote. O paskui prisiminkite save, kai verkiate ir esate nusiminusi ir pakartokite sau tuos žodžius – būtent kada verkiate ir esate nusiminusi.
„Nebliauk!” arba „Užsičiaupk, nes tuoj aš tave…”
Mes galime sakyti, kad vaikas verkia dėl niekniekių, o jūsų priežastis rimta. O vyras tas priežastis laiko rimtomis? Gal ir jūs verkiate dėl visiškų niekų?
Arba santykiuose su sutuoktiniu:
-Aš tavęs jau šimtą kartų prašiau, tu kada nors padarysi tai, ar ne?
Pasakykite tai sau. O juk žodis ne žvirblis, išskris ir nepagausi. Kai kurie įžeidūs žodžiai įstringa į atmintį visam gyvenimui.
O dabar atsipalaiduokite, pagalvokite apie savo vaiką ir pasakykite – iš pradžių sau, o paskui jam:
-Aš tave labai myliu. Taip džiaugiuosi, kad tave turiu. Aš svajojau susilaukti būtent tokios dukrelės.
Kokie pojūčiai?
Arba, kai pasiimate iš vaikų darželio: „Aš taip tavęs pasiilgau. Tu man pats brangiausias. Eime, kartu pažaisime”.
Neseniai pasakiau dukrai: „Ačiū, kad išmokei mane greitai atleisti ir susitaikyti. Anksčiau šito nemokėjau ir galėjau tris dienas vaikščioti nekalbėdama. Dabar, net jeigu supykstu, labai greitai atleidžiu ir po minutėlės jau viskas gerai. Tai tu mane to išmokei, ačiū tau už tai”.
Kaip nušvito vaikiškos akytės! Ir maniškės nušvistų, jeigu man pačiai kažkas taip pasakytų.
Pamėginkite paskirti sau bent dieną šiam paprastam pratimui ir pasižiūrėkite, kaip praeis ta diena.
Bet kuri frazė – vyrui ar vaikui, jeigu juos turite – turi būti ištarta tiktai perėjusi filtrą „Prieš sakydamas kitam, iš pradžių pasakyk tai sau pačiam”.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…