Kas iš mūsų nesvajojo pasigauti laimės paukštę, o dar geriau – įgrūsti ją į narvą su tvirta spyna, kad niekur daugiau nepabėgtų? Kiekvienas savaip supranta laimę. Kažkam tai aukštos pareigos, kažkam – supermodelio figūra, kažkam – solidi banko sąskaita, kažkam – didelė šeima. Begalė variantų. Ir žmogui atrodo, kad gavęs, apie ką svajoja, pagaliau bus viskuo patenkintas ir laimingas.
Tačiau turbūt visi susidūrėme su situacija, kai gavę tai, ko seniai siekėme, praėjus visai nedaug laiko, pajuntame, kad kažkas negerai, kad mus tarytum kažkas apgavo… O tasai „kažkas” – tai mes patys. Mes patys įvarome save į iliuzijų apie laimę spąstus.
Kaip tai darome? Mums atrodo, kad laimės (ar nelaimės) šaltinis yra kažkur išorėje, bet jokiu būdu ne mūsų viduje. Tyrimai rodo, kad žmogaus, išlošusio loterijoje stambią sumą ir žmogaus, kuris neteko avarijoje abiejų kojų pasitenkinimo gyvenimu lygis praėjus metams nuo to įvykio daugmaž sutampa.
Mes siekiame įgyvendinti savo fantazijas apie laimę, nesuprasdami, kad tai viso labo iliuzija, miražas. Ir kaip paskui būna skaudu susidurti su nusivylimu…
Kaip pavyzdį galima pateikti įsimylėjimą. Kai atrodo, kad mylimasis – mūsų idealas, tobulumo viršūnė, tarytum būtų specialiai sukurtas atitikti visus mūsų lūkesčius. Savaime aišku, anksčiau ar vėliau rožiniai akiniai nukris ir pamatysime, kad partneris yra realus žmogus, visiškai ne toks, kokį įsivaizdavome savo fantazijose.
Ir, suprantama, užplūsta nusivylimas bei pyktis, kuris išliejamas ant to, kuris dar ką tik buvo taip aistringai mylimas. Su partneriu vyksta lygiai tas pats, tik jau jūsų atžvilgiu…
Štai iš kur tokia liūdna skyrybų statistika. Juk iš įpratimo mes ieškome ne ten, kur pametėme, o ten, kur šviesiau, t.y. bandome spręsti problemą paviršutinišku būdu: susirandame kitą idealizuojamą objektą ir viskas kartojasi iš naujo. Kol žmogus, užsidirbęs daugybę guzų ir mėlynių, pagaliau pakeis savo elgesį. Tik po šito galima išties pažinti save ir kitą žmogų tokiais, kokie esate iš tikrųjų, pripažinti kito teisę būti kitokiu, savimi, o ne jūsų lūkesčių pildytoju. O pažinus kitą žmogų iš tikrųjų, neįmanoma jo nepamilti…
Tuo pat metu brandi meilė – tai ne nesiliaujančiu fontanu trykštanti laimė. Meilėje esama ir skrydžių, ir kritimų, potvynių ir atoslūgių, malonų jūros vėjelį keičia vėtros, ir tai tęsiasi visą gyvenimą.
Dauguma klientų psichoterapijos pradžioje nuoširdžiai tiki, kad visos jų problemos stebuklingu būdu išsispręs, kai tik jie gaus, ko nori ir tik darbo su savimi proceso metu palaipsniui arba suvokia, kad siekė visiškai ne to, ko jiems reikėjo iš tikrųjų, arba supranta, kad tikroji laimė – tai vidinė būsena, kuri visiškai nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Ir tada pradedame dirbti su vidinio nepasitenkinimo tyrimu ir transformacija. Šiedu variantai dažnai susiję su kliento amžiumi: pirmoje gyvenimo pusėje žmogui natūralu siekti tikslų išoriniame pasaulyje, o antrojoje jam vis labiau norisi atkreipti dėmesį į vidinį.
Nors, žinoma, viskas labai individualu. Pavyzdžiui, viena klientė, sulaukusi 40-ies metų neteko motinos, nuo kurios buvo dar nuo vaikystės patologiškai priklausoma ir netgi po mirties toliau gyveno motinos labui ir pagal motinos įpirštas nuostatas. Padirbėjusios su sielvarto pergyvenimo etapu, užsiėmėme laipsnišku psichologiniu atsiskyrimu, atsidalinimu nuo motinos. Moteris tik po šito pradėjo išties realiai gyventi.
Jeigu ignoruosime širdies reikalavimus ir toliau vaikysimės laimės iliuzijų, vidinio nepasitenkinimo būsena vis stiprės ir pasireikš susierzinimu, depresija, psichosomatika ir kitais labai nemaloniais simptomais.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…