Viena moteris atidarė gėlių parduotuvę. Suklestėjo. Verslas nešė neblogą pelną. Pirkėjai mielai mokėjo pinigus už gražias puokštes. Pavyko rasti gerų pardavėjų. Ir moteris sumanė atidaryti dar vieną parduotuvę. Juk tada pinigų bus dvigubai daugiau, tiesa?
Pasiėmė nemenką kreditą, pridėjo prie jo susitaupytus pinigus ir atidarė. O ji pasirodė esanti nuostolinga.
Ar tai vietą nevykusią parinko, ar tai su pardavėjais problema. Plius dar gėlės vyto, technika gedo, greta konkurentai kitą parduotuvę atidarė… Savininkė iš kailio nėrėsi, kad ištaisytų situaciją ir atgaivintų krautuvėlę. Teko visą pelną iš sėkmingos parduotuvės išleisti antros krautuvėlės gaivinimui. O toji nesigaivino! Išlaidos vis augo.
Moteris įklimpo į skolas. Su buvusia pelninga parduotuve prasidėjo problemos. Ji tarsi užsikrėtė negyvybingos „sesutės” nesėkmėmis.
Gal verslininkės psichologinė būsena, nervai taip viską paveikė, bet praėjus metams abi parduotuvės tapo nesibaigiančių problemų šaltiniu.
Kodėl taip nutiko? Todėl, kad savininkė pernelyg įsijautė į procesą ir ėmė gaivinti beviltiškai silpną ir negyvybingą, pasitelkusi gyvos ir pelningos resursus. Reikėjo iškart sustoti, kai tik paaiškėjo, jog antra parduotuvė nuostolinga. Tačiau sustoti sunku. Rezultatas: pražuvo abi parduotuvės, o moteris liko be nieko ir dar su didžiulėmis skolomis. Ji nesugebėjo laiku pasirinkti ir laiku sustoti.
Anksčiau valstiečių šeimose, vadovaudamiesi žiauriu išgyvenimo dėsniu, geriausius kąsnelius atiduodavo pačiam stipriausiam ir sveikiausiam vaikui. Priežastis akivaizdi: vėliau jam teks dirbti išlaikant visą šeimą. Tai, žinoma, nehumaniška, žvelgiant šiuolaikinio žmogaus akimis, tačiau kalba ėjo apie visos šeimos išgyvenimą. O verslas – irgi ne pats humaniškiausias užsiėmimas.
Neverta silpnam ir mažai ką sugebančiam darbuotojui atiduoti tai, ką savo darbu uždirbo energingas ir gabus. Ir tikėtis, kad tai bus naudinga bendram reikalui. Nereikia užsiimti projektu, kuris neša nuostolius ir kurį „maitiname” kito, sėkmingo. projekto resursais.
Lygiai tas pats ir santykiuose tarp žmonių. Nereikia skirti pernelyg daug dėmesio ir energijos žmonėms, kurie to nevertina ir neatsimoka geru už gera. Neprotinga gerinti šiuos santykius kitų, vertingesnių santykių sąskaita.
Reikia pasirinkti. Kitaip pražus abu variantai. Maitinti viena kito sąskaita – reiškia, prarasti abu. Nesigauna, nesiplėtoja, neša vien nuostolius – reiškia, reikia užbaigti tą „kraujo perpylimą”, kitaip pražus ir donoras.
Plėtoti reikia tai, kas duoda naudos. Ir be gailesčio baigti nuostolingus projektus, kol nesėkmės energija neprarijo visko, ką turite. Principas paprastas: nemaitinkite gyvu negyvo. Atiduodant gyvenimo energiją tam, kas tą energiją vien ryja, nieko neduodamas mainais. Su žmonėmis sudėtingiau, nei versle, savaime aišku, tačiau kitaip neįmanoma.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…