Daugelis mūsų tikriausiai tai patyrė, kai staiga pajunti į mus nukreiptą kito žmogaus žvilgsnį. Tuo pat metu „stebėtojas” jiems liko nematomas. Mokslininkai šį reiškinį paaiškino labai paprastai.
Šis reiškinys netgi turi savo pavadinimą – „žvilgsnių aptikimo sistema”, už kurią atsakingas ypač sudėtingas neuronų tinklas. Panašų mechanizmą turi ir kiti žinduoliai, tačiau žmonėse jis labiausiai išvystytas ir veikia tiksliau. Pavyzdžiui, jei stebėtojas nukreips žvilgsnį į šalį bent keliais laipsniais, toks jausmas iškart pradingsta.
Žmonių regėjimas yra labiau išvystytas nei gyvūnų. Faktas tas, kad žmonės yra socialinės būtybės ir jiems to reikia santykiams užmegzti. Juk nuo bendravimo priklauso jų išgyvenimas.
Tačiau netgi ir tokia sistema gali nesuveikti, kadangi periferinis regėjimas padeda atpažinti pašalinį žvilgsnį. Jo pagalba ne visada gaunasi pamatyti pašnekovo akis. Pavyzdžiui, jeigu tasai yra už žvilgsnio fiksavimo taško ribų, tai apdorojama informacija apie kūno ir galvos padėtį, taip pat apie kitus požymius, kurie leidžia suprasti, kur žiūri pašalinis „stebėtojas”. Todėl žmogaus smegenys parodo atsargumą, kadangi jos irgi gali suklysti, netikėtai sukeldamos svetimo žvilgsnio pojūtį.
Gamta žmogui įdiegė gebėjimą būti pasirengusiam tam, kad kažkas nuspręs jį užpulti, o priešas jam kol kas lieka nematomas. Todėl žmonės, jeigu nežino, kur nukreiptas svetimas žvilgsnis, dažniausiai mano, kad jis nukreiptas į juos.
Anksčiau australų mokslininkai iš Sidnėjaus universiteto atliko tyrimą šia tema ir nustatė, kad autizmu sergantys žmonės rečiau jaučia kitų žmonių žvilgsnius, o žmonės, patiriantys socialinį nerimą, atvirkščiai, dažniau apsigauna, būdami įsitikinę, kad kažkas juos stebi.