Vidinis kritikas – tai tas sutvėrimas mūsų viduje, kuris kritikuoja, vertina ir verčia siekti idealo. Būtent jo akyse mes turime atrodyti idealia žmona, mama, drauge, specialiste, turėti idealią išvaizdą, turime mokėti parengti idealias ataskaitas darbe ir rengti idealias prezentacijas.
Jis nesuteikia teisės suklysti. Viskas turi būti padaryta greitai ir nepriekaištingai. O jeigu ne, tada kritikas užgieda savo mėgstamą giesmelę, kurioje kliūna ir jums kaip asmenybei, ir jūsų veiksmams. Jis negailestingas ir neretai netgi žiaurus.
Vidinio kritiko darbo rezultatas – nepasitenkinimas savimi, nepasiekiami idealai, perfekcionizmas, varžybos „aš geriausia iš visų”, švaistant begalę energijos. O dar liūdesys, jėgų išsekimas, jeigu idealo pasiekti nepavyko ar padarėme klaidą. Žmonės, turintys stiprų vidinį kritiką, nuvertina visus savo pasiekimus, o kitų žmonių darbus užkelia ant pjedestalo, pradeda laikyti svetimas nuomones, mintis ir poelgius teisingais ir sektinais.
Kaipgi atpažinti vidinio kritiko veiklą?
„Pati kalta”, „Galėjau ir geriau”, „Aš bloga mama”, „Kokia aš kvailė!”, „Kam aš tokia reikalinga?”, „Aš to neverta”, „Turiu siekti, kad…”, „Klysti negalima”, „Turiu siekti pasisekimo”, „Man vis tiek nesigaus”, „Neišsišok” – visa tai jo balsas.
Atpažinti jį ir lengva, ir sudėtinga. Lengva pagal nuvertinančius ir kritikuojančius žodžius, kurie nukreipti savo adresu. Sudėtinga, kadangi tie žodžiai taip giliai įsišaknijo gyvenime, kad savarankiškai jų galima nepastebėti. Jie kaip bėganti eilutė galvoje, įprastų darbų fone.
Kritikas gali tylėti ir pasislėpti po jausmais: jeigu dažnai save kaltinate, jaučiatės bloga, nereikalinga, palikta – greičiausiai tai kritiko darbas. Jeigu daugiau sužinosite apie šiuos jausmus ir būsenas, kritikas prabyla garsiau.
O dar vidinis kritikas labai mėgsta lyginti. Suprantama, ne jūsų naudai. Pavyzdžiui, sužinojote, kad draugė nusipirko namą Ispanijoje ir gyvena ten visą vasarą, o jūs vasarą praleidžiate mamos vasarnamyje už miesto. Ir taip nyku širdyje pasidaro… Vidinis balsas jau gieda savo giesmelę: „Vadinasi, draugė geresnė už tave. Ji protingesnė, drąsesnė ir apskritai. O tu tik tiek ir tegali, kad…”
O kaip gi realybė, veiklos vertinimas, atgalinis ryšys? Kritika kai kuriais atvejais labai svarbi ir naudinga, tiesa? Be jos griūsiu ant sofos, užmerksiu akutes ir daugiau nieko nebedarysiu? Taip, taip – tai vėlgi jis – vidinis kritikas. Jis mėgsta maskuotis po kilniais ketinimais ir priminti apie savo reikšmingumą.
Sveika kritika išties reikalinga. Kad nenutrūktų ryšys su realybe, kad būtų galima orientuotis aplinkui. Sveika kritika – kai kritikuojami veiksmai, poelgiai, žodžiai, o ne asmuo. Be to, kritikuojama savalaikiškai ir dozuotai. Vidinis kritikas išties reikšmingas, tik ne tokiais kiekiais ir ne tokia forma.
Iš kur jis atsiranda?
Visi mes atėjome iš vaikystės. Ir kritikas – iš ten pat. Vertinančios bei kritiškos pastabos, kurios skambėjo mūsų adresu vaikystėje, dabar tvirtai sėdi galvoje. Kritika vaikystėje galėjo būti atvira: „Tu niekam tikusi”, „Kreivarankė”, arba užmaskuota: „O štai kaimynų iš pirmo aukšto mergaitė muzikos mokyklą lanko, piešia, dainuoja ir šoka. O tu…”
Įdomu, kad mano klientai per užsiėmimus gali atkurti ir atpažinti netgi mamos, tėčio ar močiutės intonacijas ir ištisas frazes. Ir netgi prisiminti situacijas, kuriose tos frazės nuskambėjo.
Ką daryti?
Pastebėti vidinį kritiką. Tai nėra paprasta, ypač jei su juo visą gyvenimą nugyvenote. Geriau padaryti tai su specialistu. Per pauzes, jausmus. Kai tik išgirsite jo žodžius, pasisveikinkite: „Sveikas, aš tave jau žinau!”
Susipažinti su juo. Pasiimkite rašiklį ir popieriaus lapą. Nupieškite savo vidinį kritiką. Koks jis? Kaip atrodo? Kaip kalba? Ką kalba? Kieno balsu? Duokite jam vardą. Jūs galite girdėti mamos balsą, prisiminti situaciją ir suprasti, kas įvyko tada, vaikystėje. O dabar, šiuo momentu, visa tai neturi jokios reikšmės. Čia ir dabar jūs esate suaugęs žmogus, jūs užaugote. Kartai to visiškai pakanka, kad jo balsas susilpnėtų, o įtaka sumažėtų.
Išsiaiškinti jo reikšmę. Kam jis jums reikalingas? Nuo ko gina ir saugo? Gal jis šitokiu būdu jumis rūpinasi? Kokia jo nauda? Užsirašykite atsakymus.
Suvokti, kad vidinis kritikas – tai viso labo jūsų pačių dalis ir tai ne jūs visa. Ten, viduje, pakanka vietos ir kitoms jūsų dalims: šiltoms, užjaučiančioms, palaikančioms. Jų balsai galbūt labai tylūs ir silpni. Kur gi ne, kai šalia įsikūręs toks galingas ir išpūstas kritikas. Jūsų uždavinys – paremti, palaikyti savo silpnesnes dalis, apraminti įsisiautėjusį kritiką. Reguliuoti savo skirtingų dalių aktyvumą, kad jos papildytų viena kitą. Kaip tai padaryti? Pažvelkite kitu kampu į savo „klaidas”, suraskite pliusų. Pavyzdžiui, šiandien pavėlavau į darbą – užtat išsimiegojau. Nepateikiau laiku ataskaitos – užtat susitikau su mylimu žmogumi ir maloniai praleidau laiką.
Technika „O ką pasakysiu draugei?” Taip nutiko, kad prastai atrodėte, kažką ne tą padarėte, suklydote ir t.t. Į sceną užlipa vidinis kritikas, paima mikrofoną ir iš savo aukštybių sumala jus į miltus. Stop! Visa tai jūs jau girdėjote, ir ne vieną kartą. Pamėginkite kitaip. Įsivaizduokite, kad lygiai ta pati situacija nutiko jūsų geriausiai draugei, ji pas jus atėjo, pasakoja. Ką jūs jai pasakysite? Užsirašykite. Jūs lygiai taip pat ją sukritikuosite, ar palaikysite? O save? Tiesiog nuostabu, kaip mes kartais rūpinamės kitais ir kokie esame žiaurūs ir kategoriški patys sau.
Darbas su baime. Kas atsitiks, jeigu nepaklausysite vidinio kritiško balso ir pasielgsite kitaip? Teks susidurti su savo baimėmis. Ko jūs bijote? Nuvilti save, tėvus, dar kažką? Baisu tapti bloga žmona, šeimininke, nekompetetinga specialiste? Ar dar kažkuo? Na, tarkime, jūs neišplausite indų ar nesutvarkysite namų. Kas baisaus ir siaubingo atsitiks? Nieko. Pasaulis neapsivers. Žemė neiškryps iš orbitos, visi liks gyvi, nežiūrint į nešvarius indus kriauklėje ir neplautas grindis.
Suvokiame ir įtvirtiname savo stipriąsias puses, mokomės pasitikėti savimi, o ne kritiku (pamename, kad kritikas – tai tik dalis mūsų pačių). Čia gali puikiai pagelbėti pasiekimų dienoraštis. Nusipirkite sąsiuvinį, bloknotą, kuriame kiekvieną vakarą užrašysite dienos pasiekimus. Nesikuklinkite, kuklumas čia visiškai nenaudingas. Rašome viską, už ką galima save pagirti. „Atsikėliau be žadintuvo. Aš šaunuolė”. „Padariau dešimt atsispaudimų – didžiuojuos!” Pradėkite nuo smulkmenų, atkreipkite dėmesį į niuansus.
Nelaukite greitų rezultatų. Vidinis kritikas – tai tas sutvėrimas, su kuriuo gyvenate visą gyvenimą. Norint susilpninti jo pozicijas ir ištreniruoti kitas savo savybes, prireiks laiko. Pastebėkite kritiką, vertinkite jo konstruktyvias pastabas, jeigu jų pasitaiko ir viską darykite savaip. Ne taip, kaip jis diktuoja, o taip, kaip patiems norisi.
Ir patikėkite – pastangos, kurias dėsite darbui su vidiniu kritiku, sugrįš jums atgal kaip gera nuotaika, lengvumo jausmas, pasitikėjimas savimi ir savo veiksmais. Kitaip ir būti negali, juk jūs remsitės savimi, pasitikėsite savo jausmais, mintimis, savo patirtimi.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…