Apie krizę kalba visi, kas netingi, o tas, kuris apie ją tyli – vis tiek galvoja. Žmonės įtemptai stebi televizorių, laukdami gerų naujienų, tačiau veltui. Gerų naujienų nėra, arba jos greitai paskęsta kitų žinių okeane. Mes labai greitai įsitraukiame į visa tai emociškai, protu, siela. O išsikapstyti iš šių spąstų sudėtinga. Praktiškai neįmanoma. Įsiūbuojame milžinišką švytuoklę, kuri niekaip negali sustoti. Ir patys tampame jos aukomis.
Neseniai rūšiavau senas nuotraukas, jų labai daug. Ir įstrigau ties 2014 metų pavasariu. Mūsų šeimai tai buvo labai sunkus laikas visose sferose: krūva problemų, ligos, nesutarimai, barniai ir daug dar visko. Nors niekada niekam tuo nesiskundėme, tačiau nervų ląstelių tuo laikotarpiu žuvo daugybė, tai buvo itin rimta mūsų vidinė krizė. Nemėgstu prisiminti to laiko. Atvirai kalbant, netgi nepamenu, kaip mes tada gyvenome – aš beveik mėnesį veikiau kaip automatas. Pamenu, kur buvome, pamenu, kaip vienas po kito sirgo vaikai, kaip iš įtampos negalėjau miegoti naktimis, kaip buvo baisu ir liūdna. Ir daugiau nieko apie tą laiką nepamenu.
Ir štai žvelgiu į to laiko nuotraukas, kurių nemažai automatiškai pripliaukšėjau. Ir stebiuosi, kiek tuo laikotarpiu buvo laimės!
Aš buvau susikoncentravusi ties problemomis, buvau visiškai į jas panirusi, nepastebėdama nieko kito, ir viską dariau kaip robotas.
O šalia manęs visą tą laiką buvo jūra džiaugsmo, ištisas okeanas. Augo mūsų mylimi vaikučiai, keitėsi, kibirkščiavo laime.
Pusantrų metukų sūnus, nežiūrint į dantis, prastą miegą ir ligas – putli saulutė su nuolatine šypsena veide. Kitas sūnus tuo periodu kažkaip ypatingai atsiskleidė, jo žvilgsnis tapo skvarbus, giedras, šviežias, ir net ligos ėjo jam į naudą, vertė rimtai progresuoti. Trečiasis sūnus apskritai visose nuotraukose dar toks mažas, bet jau toks sąmoningas ir didelis tuo pat metu, jau galima įžvelgti vyrą, nors ir su putliais skruostais, labai žavus, bet jau vyras. Gamta, įvairios vietos, įvairūs žmonės – tiek visko sukrečiančio tuomet vyko, nors aš negalėjau, neturėjau jėgų visu tuo džiaugtis. Vyras, su kuriuo tuo metu buvo sudėtinga susikalbėti, netgi tada buvo pats geriausias tikras vyras. Ir nors nesutarimai trukdė man visa tai pastebėti, dabar aš tai matau labai aiškiai. Praėjo du metai, ir aš supratau, kad ir tada, tais „krizės” metais, mes gavome iš aukščiau tiek pat džiaugsmo ir laimės, kiek ir stebuklų bei dovanų.
Tiesiog tada aš to nepastebėdavau, žvelgiau visiškai kita kryptimi. Man atrodė, kad ypatingų priežasčių džiaugtis nėra, kad viskas vienodai blogai. Tačiau tai buvo iliuzija. Tartum tamsūs krizinio mąstymo akiniai iškraipė mano realybės suvokimą.
Iš štai dabar iš visur girdžiu tą žodį „krizė”. Ja teisinamasi, ja skundžiamasi, ja dangstomasi, ji tokia sunki, atnešė tiek problemų ir pergyvenimų. Ji pavertė mus automatiškai veikiančiais biorobotais. Ir gyventi sunku, o sąmoningai gyventi išvis neįmanoma. Girdžiu apie tai šen, tai ten, ir tikiu – pas mus daug ko nutiko. Ir naujus metus sutikome jau nebe taip džiaugdamiesi – krūva baimių ir pergyvenimų.
Krizė, krizė, krizė… Ir tuo momentu vėl žiūriu į šeimą, vaikus, vyrą, draugus, tėvus ir galvoju. Kurių galų kažkieno politika turi daryti įtaką tam, ką aš jaučiu, kaip bendrauju su artimaisiais ir mylimaisiais? Kokio velnio dėl kažkieno žaidimų ir ambicijų aš turiu jaustis nelaiminga, kai greta manęs tokia laimė? Kodėl kažkokių visiškai man nepažįstamų žmonių, apie kuriuos rašo spauda, santykiai turi veikti mano vidinę būseną? Kodėl būtent jie lemia, kiek aš turiu jėgų ir įkvėpimo? Kas jie apskritai tokie?
Nesulauksite. Žaiskite be manęs. Man pakaks. Asmeniškai man krizė pasibaigė būtent šiuo momentu. Kai pažvelgiau į akis savo vaikams ir prisiminiau, kad vėl begalę jėgų iššvaisčiau visai ne ten ir tuščiai. Ir nesvarbu, kas ko nemėgsta, kas su kuo ir prieš ką draugauja, kiek kainuoja barelis naftos ir doleris, ir kokios prognozės. Manęs tai daugiau nejaudina.
Mano prognozės – tai mano šeima, kurią planuoju mylėti dviguba meile, į kurią investuosiu be baimės, rizikos ir viso kito. Tai pati geriausia investicija bet kokiais laikais. Aš planuoju papildyti kiekvieno savo šeimos nario emocines sąskaitas ir neimti kreditų nei iš savęs, nei iš jų. Apsikabinimų ir meilės kursas visada augs ir negalės nuvertėti. Tikėjimas ir palaikymas, rūpestis ir švelnumas – štai mano pasirinkimas.
Kad ir kokia beprotybė vyktų pasaulyje, aš renkuosi meilę. Ir gerinsiu ši pasaulį taip, kaip moku – savo pačios namuose, juo labiau, kad viso kito įtakoti aš negaliu. Tai kam tada pergyventi?
Aš moteris, aš žmona ir mama, aš – šeimos širdis, aš – namų siela. Dėl to mano dėmesys turi reikštis čia ir dabar, greta žmonių, kurie išties verti. Mano pareiga ir uždavinys – užsikimšti ausis nuo išorės triukšmo bei panikos, kad visa tai netrukdytų man mylėti. Mylėti ir šildyti savo šiluma tų, kurie šalia.
Viktoras Franklis sugebėjo likti mylinčiu ir gyvu žmogumi koncentracijos stovykloje. Mūsų sąlygos juk ne tokios rūsčios, tiesa? Vadinasi, mes irgi susidorosime, jei labai stipriai to panorėsime. Ir kuo daugiau moterų sąmoningai pasirinks vidinį gyvenimą meilėje, vietoje pergyvenimų dėl pasaulio problemų ir sukrėtimų, tuo geresniu taps šis pasaulis. Aš tuo tikiu.
Tikiu Dievu, kuris manimi ir visais pasirūpins, jeigu suteiksime jam šansą. Kai liausimės mėšlungiškai plaukti ten, kur kažkas mums pasakė plaukti, atrasime, kad pati gyvenimo srovė rūpinasi mumis kur kas geriau, suprasdama mūsų tikrąsias problemas.
Vietoje žodžio „krizė” galima naudoti žodį „Dievas”. Tada nebaisu. Tada nelieka jaudinimosi ir nerimo. Tada supranti, kad tavo pareiga – mylėti tuos, kurie greta iš visų jėgų, nežiūrint į besikeičiančias gyvenimo dekoracijas. Kaip sakoma vienoje patarlėje – „Jeigu Dievas su tavimi, tai ko jaudintis? O jeigu ne su tavimi, tai ko tu gali tikėtis ir viltis?”
Ačiū visiems tiems sunkiems laikams už tai, kad visais šiais momentais taip lengva ir paprasta atskirti, kas tikra nuo to, kas melaginga ir apgaulinga, susirasti laimę savo viduje ir būti laimingai nežiūrint į nieką.
Ačiū visoms toms krizėms už tai, kad jos padeda mums greičiau susirasti save pačius ir Dievą.
Man krizių daugiau nebėra. Mūsų šeimoje šis žodis dabar uždraustas. Kaip ir naujienų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas ir viso to aptarinėjimas.
Aš renkuosi meilę. Tai suteikia tiek jėgų ir įkvėpimo, tartum akmeniui nuo širdies nusiritus. Ir paaiškėja, kad turi gali skraidyti, kai nusimeti balastą.
O ką renkatės jūs?
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…