Sakoma, kad krizė visada tūno galvoje. Galvoji apie ją ir matai, kaip viskas pasitvirtina. Negalvoji – nematai. Dabar madinga būtent taip manyti – kad visos problemos galvoje, tame tarpe ir krizė. Iš dalies tai tiesa. Ypač, kai kalba eina apie moteris.
Kadangi mes pajėgios kurti ir keisti mus supantį pasaulį, remdamosis tuo, ką turime galvoje ir širdyje.
Mes suvokiame informaciją taip, kaip nustatyti mūsų suvokimo lokatoriai. Papasakosiu vieną istoriją. Irenai buvo jau beveik 40 metų, kai ji suvokė svarbiausią dalyką iš savo praeities.
Kai jai buvo 16, užgriuvo didelė meilė klasės draugui. Į juos žvelgė kaip į pavyzdį, jie buvo pati gražiausia pora. Ir jau buvo nutarta kelti vestuves. Niekas neabejojo, kad tai nutiks. Ir ji turėjo vieną sąlygą. Iki vestuvių – jokio sekso. Jiedu susitikinėjo, bendravo, laikėsi už rankų susiėmę.
Maždaug prieš pusmetį iki numatytų vestuvių jis su tėvais išvažiavo į kurortą. Kiekvieną vakarą jai skambino – ji sėdėjo ir laukė skambučių. O kartą nepaskambino. Ji sakė, kad iškart pajuto, kad kažkas negerai. Po savaitės vaikinas sugrįžo, tačiau jau visai kitoks. Sutrikęs ir prislėgtas. Nieko jai nepasakojo, niekas lyg ir nepasikeitė.
Bet kartą neiškentė. Papasakojo, kad vieną vakarą buvo didelis vakarėlis jaunimui, kur paslapčia gurkšnojo alkoholį. Ir po viso to jis atsidūrė lovoje su nepažįstama mergina. Pats nesuprato kaip.
Irena pasakojo su ašaromis akyse, kaip sugriuvo jos pasaulis, nors praėjo jau tiek metų. Jos pirmoji meilė, jos ištikimasis ir patikimasis ją išdavė. Ir skaudžiausia buvo, kai jis po viso to pasakė: „Tai juk ne meilė buvo, tiesiog potraukis, nieko rimto”.
Nežinia kodėl ji pagalvojo, kad jis kalba apie jų santykius. Jai pasirodė, kad jis ne tik klaidą padarė, bet ir nuvertino visa tai, kas tarp jų buvo. Tarytum jis, patyręs seksualinį malonumą, suprato, kad seksas geriau už jų širdžių artumą.
Tai buvo galas, santykiai nutrūko. Jai buvo nelengva, daug metų gydėsi žaizdas ir mokėsi pasitikėti vyrais. Tuo metu, kai kalbėjomės, jai buvo beveik 40, ji jau turėjo laimingą šeimą, mylimą vyrą, dvi suaugusias dukras. Ir pergyvendama drauge su viena iš dukrų jos pirmosios meilės traumą, prisiminė saviškę. Ir suprato. Suprato, kad ta pati frazė, kuri ją šitaip sužeidė, buvo visai ne apie ją, o apie tą atsitiktinį susitikimą. Vaikinas kaip mokėjo bandė jai paaiškinti, kad myli ją ir nenori prarasti būtent jos.
Ireną tai sukrėtė. Pasirodo, jos protas taip reagavo į vaikino frazę dėl to, kad mergina prieš akis turėjo tėvų pavyzdį – skyrybos, neištikimybė. Ji traktavo jo žodžius visiškai priešingai ir pati sunaikino santykius. Nors atvirai prisipažino, jog būtų atleidusi, jeigu ne ta frazė.
Laiko atgal nepasuksi, kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Ačiū Dievui, ji laiminga. Nors širdyse abiem galėjo būti ir mažiau randų. Viso labo viena frazė, kurią moteriškas protas apvertė aukštyn kojomis. O vaikinas apskritai nieko nesuprato, kas, kaip ir kodėl atsitiko.
Tai tik vienas pavyzdys. Mes iš tikrųjų keliame daug triukšmo dėl nieko. Mes mokame pačios save įsiūbuoti visiškai tuščioje vietoje. Ir didžiausius skandalus be jokio realaus preteksto suorganizuojame. Deja.
Viskas priklauso nuo to, kokia banga mes nusistačiusios pasaulio atžvilgiu, už ko laikomės, kuo pagrįstos mūsų daromos išvados.
Vienas ir tas pats poelgis, viena ir ta pati frazė gali būti traktuojama visiškai skirtingai, priklausomai nuo to, ką jaučiame dabar, šiuo konkrečiu momentu.
Ir krizė čia labai reikšminga tema. Pažįstu moterų, kurių krizė lyg ir nepalietė, tačiau savo nerimu jos visgi įleido tą krizę į savo šeimas. Pažįstu ir tokių, kurios sudėtingais laikais buvo nusiteikusios optimistiškai, su dėkingumu pasauliui, ir jų namuose netgi nepastebėsi to uragano, kuris siaučia aplinkui.
Yra viena istorija apie tūlą prancūzų verslininką, kuris atvažiavo į Ameriką per Didžiąją Depresiją ir nuo nulio sukūrė milžinišką verslą. Kas keisčiausia, šalyje – siaubinga krizė, o jam pavyko. Ir kai jo paklausė, kaip taip gavosi, jis atsakė, kad paprasčiausiai nieko nežinojo apie krizę, kadangi tuo metu vis dar prastai mokėjo anglų kalbą ir neskaitė laikraščių.
Istorija pamokanti – nereikia susifokusuoti ties krize. Ir nereikia ja teisinti savo tingulio, atseit, kam stengtis, vis tiek nieko neišeis. Nereikia krize stiprinti nepasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Ir nors krizės laikais yra tiek daug pretekstų savęs pagailėti, būtent sunkiais laikais šito reikia atsisakyti. Bet ar verta apsimetinėti, kad nieko nevyksta? Kad tai mūsų neliečia ir nepalies? Kad krizės apskritai nėra? Ar nepavirstame tokiais atvejais stručiais, slepiančiais galvas smėlyje?
Aš esu linkusi atvirai žvelgti į akis realybei. Be baimės ir be panikos.
Priimti tai ir pergyventi – kartu su šeima, artimaisiais. Ir su Dievo pagalba, kadangi be jo valios net žolė nesušlamės.
Jeigu atėjo krizė, reiškia, ji kažkam reikalinga. Reikia pasinaudoti jos suteiktomis galimybėmis, o ne pulti į isteriją ir paniką.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…