Pasaulį mes suvokiame per savo gyvenimiškos patirties prizmę. O patirtis suformuoja tą aplinką, kurioje jaučiamės tarsi žuvys vandenyje. Viskas šioje aplinkoje jauku, pažįstama. Tokią mus supančią „teritoriją” priimta vadinti komforto zona.
Šitaip mes atsiriekiame sau gabalėlį realaus pasaulio. Neįmanoma aprėpti visos gyvenimo įvairovės, dėl to komforto zona, kad ir kokia ji bebūtų, tėra tik nedidelė realybės dalelė, mūsų asmeninis iliuzinis pasaulėlis.
Susiaurinimas
Nesunku susiprotėti, kad kuo platesnė komforto zona, tuo objektyviau regime pasaulį. O plėsti teritoriją – tai pagrindinis būdas tą pasaulį pažinti.
Žmonėms, kuriems šios zonos sutampa, komfortiška būti drauge. Jie turi daugiau temų pokalbiams, bendrai leidžiamas laikas žymiai turiningesnis. Ir būtent dėl tokių bendrų interesų įmanoma drauge su kitais žengti gyvenimo keliu.
Išplėsti asmeninę komforto zoną – reiškia pasikeisti, patobulėti, pasisemti išminties.
Atrodytų, viskas paprasta ir aišku: tereikia viso labo tyrinėti aplinkinį pasaulį, save, skaityti knygas, užsiimti mėgstama veikla, siekti naujovių ir šitokiu būdu plėsti akiratį. Ir tada gyvenime būtinai atsiras naujų pažinčių ir malonių pokyčių.
Tačiau realybėje mums kur kas paprasčiau įtikinti aplinkinius, kad jų pasaulis, jų patirtis yra klaidinga iliuzija, o štai mes gyvename realiai ir protingai. „Kas ne su mumis, tas idiotas” – štai devizas, kuriuo šiandien vadovaujasi dauguma žmonių.
Milijonai planetos gyventojai nesidalina savo sukauptomis žiniomis, patirtimi, o užsiima aplinkinių verbavimu į savas komforto zonas, paskelbę jas vienintelėmis teisingomis. Ir baisiai siunta, jeigu kažkas drįsta tuo suabejoti. O žmones, kurie linkę gyventi kitaip, laikome arba nevykėliais, arba atpirkimo ožiais, kuriuos apkaltiname dėl visų savo bėdų.
Tačiau tokia strategija – tai ne komforto zonos plėtimas, tai tik plėtimo regimybė. Būtent dėl to šiandien tiek daug vienišų žmonių.
Išplėtimas
Komforto zonos plėtimas susijęs su daugybe sunkumų. Žmogus pasąmoningai bijo plėsti ribas, kadangi bet kokia plėtra susijusi su rizika, nežinomybe. Žmogui naudingiau tūnoti savo ankštame pasaulėlyje, kuriame nėra vietos netikėtumams ir nežinomybei. Ir nesvarbu, kad sėdi klampioje pelkėje, ji bent jau pažįstama ir dėl to nekelia grėsmės.
Komforto zonos plėtimas visada susijęs su sąmoningomis pastangomis. O štai pasąmonė žmogų pastoviai skatina šią zoną kaip galima labiau susiaurinti.
Visada svarbu plėsti akiratį. O plėsdami akiratį, galiausiai neišvengiamai padarysime išvadą, kad būtent mes esame vienintelė savo bėdų priežastis, ir tuo pat metu – vienintelis įrankis, kurio dėka galima tas bėdas ištaisyti. Po šito proveržio žmogus pagaliau pradeda suprasti realų pasaulį, realius reiškinius ir realius jų motyvus.
Žingsnis po žingsnio plėsdami komforto zoną, mes kiekvieną dieną vis labiau artiname save prie realybės. Ir labai daug iš to gauname. Ten nebūna vieniša ir nuobodu. Ten žmogus nejaučia poreikio įsitraukti kitus žmones į savo pasaulį, o ir svetimų žmonių bandymai įsitempti mus pas save jau nebeerzina, o sukelia vien atlaidžią šypseną.
Visi mes turime nuosavą komforto zoną, visos jos skirtingo dydžio, pasižymi skirtingais aspektais ir dėl to kiekviena komforto zona visada yra unikali, ir būtent tuo vertinga. Kiekvienas žmogus – tai savotiškas nedidelis gyvenimiškas eksperimentas. Kiekvienas nugyventas gyvenimas – papildoma neįkainuojamos patirties porcija žmonijos istorijos taupyklėje. Tai kodėl gi neišplėtus savo horizontų, semiantis žinių ir jomis dalinantis su kitais?