Kaip nustoti gelbėti

Noriu iš anksto patikslinti, kad čia kalbama ne apie krizes ir forsmažorus, kurie kelia grėsmę žmonių sveikatai ir gyvybei.

Taigi.

Kartais mums kyla jausmas, kad kito žmogaus problemas turime išspręsti mes. Už patį žmogų. Kai kurie žmonės tokį poreikį jaučia praktiškai pastoviai. Šis elgesys turi kelias galimas priežastis:

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Troškimas būti reikalingu ir reikšmingu;
Žmogus negali susitvarkyti su savo paties gyvenimu ir kompensuoja tai pagalba aplinkiniams;
Žvilgsnis į ateitį – einu, padėsiu žmogui, kad paskui nereikėtų taisyti jo klaidų;
Noras tokiu būdu pakeisti situaciją taip, kad būtų patogiau tau pačiam (negalvok, kaip galvoji – galvok, kaip galvoju aš. Nejausk savo jausmų, jausk kaip jaučiu aš);
Kaltės jausmas dėl savo neveiklumo (juk man visiškai nieko nereiškia jį išgelbėti, jis juk numirs be manęs).

Kuo kenksmingas gelbėjimas?

Auka, kurią visą laiką gelbėja – neauga ir nesivysto, netobulėja. Gelbėtojo vaidmuo nėra autonomiškas, gelbėtojas negali egzistuoti be aukos. Visą laiką ją gelbėdamas, gelbėtojas suformuoja tarpusavio priklausomybę. Aukai labai patogu būti išgelbėtai – jai nebereikia kovoti su savo problemomis savarankiškai. O gelbėtojas pasijunta reikšmingas ir reikalingas. Kuo daugiau gelbėja, tuo mažiau atsakomybės už save jaučia jo auka.

Gelbėjimas kartais įtraukia visiškai nepastebimai. Žmogus išties trokšta padaryti, kaip geriau. O paskui įsijaučia. Norisi būti reikalingu, svarbiu. Ir galiausiai gelbėtojas atliks savo misiją nepaisydamas nieko: ir sirgdamas, ir pavargęs, ir griaudamas savo asmeninės erdvės ribas, ir neigdamas bei slopindamas savo paties poreikius. Kitaip jausis nereikalingas ir kaltas.

Ką daryti?

Neteikti pagalbos, kol jos nepaprašo. Vienas dalykas pasidomėti, kaip žmogui sekasi ir išsakyti norą padėti. Visai kas kita – bėgti ir gelbėti. Jūs negalite išgelbėti tuo mastu, kokio reikia. Ir greičiausiai sulauksite aukos pretenzijų už tai, kad blogai gelbėjote, per mažai gelbėjote ar nepakankamai greitai;
Pasitikslinkite kuo būtent galite padėti ir veikite šiuose rėmuose;
Neteikite pagalbos, jeigu nenorite padėti. Nedarykite to, ko nenorite daryti;
Jūs galite padėti tik 50-čia procentų. Galite padaryti tik tai, kas nuo jūsų priklauso. Kai tik pradėsite daryti kažką vietoje gelbėjamo žmogaus – tapsite gelbėtoju neigiama prasme. Pavyzdžiui, galite duoti specialisto vizitinę kortelę, o skambina žmogus jau pats. O jūs nekontroliuojate – paskambino, nepaskambino? Tai ne jūsų atsakomybės sfera;
Nereikia manyti, jog žmogus bejėgis. Jeigu jam nepažeistas intelektas, jeigu tai ne mažas vaikas, jeigu jis turi sąmonę, neapalpęs – jis nėra bejėgis;
Jeigu auka reikalauja, kad dalyvautumėte jos problemų sprendime arba jos sunkumai neįveikiami vienam žmogui, pasiūlykite kreiptis į specialistus.

Kartais sunku susitaikyti su situacija, kai matote, jog žmogui vertėtų padėti, bet jis pats nieko nedaro. Jūs jau ir vizitinę kortelę pakišote, ir užjautėte, ir patarimą davėte, o žmogus nieko nesiima daryti. Norisi viską užsiversti sau, ištempti žmogų iš bėdos, išgelbėti. Tai bene sudėtingiausias dalykas: neįmanoma visų išgelbėti, neįmanoma visko kontroliuoti. Žmogus pats atsako už save. Šioje vietoje pats laikas prisiminti aukščiau pateiktus punktus ir pasakyti sau „stop”. Paprašė pagalbos? Paaiškino, ko būtent tikisi iš manęs? Ar noriu tai daryti? Ką galėčiau padaryti savo galimybių ribose?

Paskutinį punktą norėčiau pridėti iš savo patirties.

Dažnai iš įvairių žmonių girdžiu maždaug tokią idėja: „Kam man sėdėti ir jaudintis dėl situacijos? Tai beprasmiška. Geriau padėsiu fiziškai ar materialiai (kalba eina apie gelbėjimą). Aš tau duosiu, atnešiu, padarysiu, tu ramiai sau sėdėk. Jeigu jūsų to paprašė ir jums išties nesunku ir nieko nelaukiate mainais – kodėl gi ne, galima padėti. Tačiau labai svarbus žingsnis, kuris išsprendžia trečdalį ar dar daugiau problemų – pradėti domėtis, kaip žmogui einasi. Ir galbūt tada jūs tikrai padėsite.