Su pavydu susidurti teko kiekvienam. Ką čia slėpti, juk teko sukąsti dantis, kai draugė ateidavo su iš koto verčiančia suknele, kainuojančia pasiutiškus pinigus. Ar kai anksčiau niekuo nepasižymėję pažįstami staiga nusipirko džipą ar persikėlė gyventi į namą užmiestyje. Argi maža progų pavydėti? Kažkieno vaikai geriau mokosi, gražesni, ramesni, paklusnesni. Vėliau – sėkmingesni, pažangesni. Vyrai pas kažką turtingesni, perspektyvesni. Butai didesni. Ir netgi bulvės kaimyno darže greičiau auga negu jūsiškės. Ką gi daryti? Susitaikyti su faktu, kad kažkas yra geresnis už jus? To dar betrūko!
Prieš puldami atgailauti, pirmiau išsiaiškinkime, iš kur tas pavydas atsiranda. Juk ne šiaip sau, ne iš tuščios vietos, teisingai? Vadinasi, pašalindami priežastį, galime laikui bėganti išmokti pašalinti ir pasekmę. Pabandom?
Ieškome pavydo priežasčių
Pagrindiniams pavydo atsiradimo faktoriams galima priskirti šiuos dalykus:
Problemos su saviverte. Taip, banali priežastis, tačiau dažnai pasitaikanti. Jeigu esame linkę nuvertinti savo gyvenimo rezultatus, kitų žmonių pasiekimai gali atrodyti tiesiog grandioziniai. Vadinasi, tie žmonės geresni už mus. Taip atsiranda pavydas;
Prastas kontaktas su savimi, savuoju „Aš”. Kai pastoviai lygiuojamės į svetimus pasiekimus, nukrypstame nuo savo pačių esmės. Gaila, bet labai retai užduodame sau klausimą: „Ar iš tikrųjų man reikia to, ko pavydžiu?” Nesusigaudymas savo paties poreikiuose ir, kaip pasekmė, savų tikslų neturėjimas baigiasi tuo, kad imame plaukti pasroviui, pavydėdami kitiems jų pasiekimų;
Stereotipiškas mąstymas. Kaip dažnai galvoje kyla mintys: „Jis turi krūvą pinigų, dėl to ir iškilo”, „Sekasi gi kai kuriems, ne taip kaip man”, „Dėl sėkmės reikia kovoti”, „Aš esu viso labo… (buhalterė, mama, moteris ir t.t.), man nieko nesigaus”? Mes paprasčiausiai susitaikome su mintimi, kad „Mums nelemta nieko pasiekti”. Ir aršiai pavydime tiems, kuriems „lemta”;
Nesuprantame savo kelio. Šis punktas tarsi apibendrina ankstesnius. Nesuprasdami savęs, savo troškimų, nežinodami, kas gali džiuginti, negalime būti laimingais. O kai suprantame savo kelią, suvokiame jo unikalumą (nepainioti su pranašumu kitų žmonių kelių atžvilgiu – visi keliai vienodai svarbūs ir reikalingi!), poreikis pavydėti savaime atkrinta. Ateina suvokimas, kad viskas gyvenime atsiranda ir nutinka pačiu laiku. Ne anksčiau ir ne vėliau. Tada, kai esame tam pasiruošę.
Pavydo pasekmės
Ką gi daryti, jei pastebėjote savyje pavydo požymių? Pradžiai įkvėpkite ir iškvėpkite. Susitaikykite su faktu, kad pavydite. Informuotas – reiškia, jau beveik ginkluotas.
Neverta galvoti, kad pavydas yra toks jau nekaltas kaprizas. Pagal religinius kanonus jis laikomas sunkia nuodėme. O ir psichologai laiko šį jausmą pražūtingu. Pavydas žudo ne tik sielą, bet ir kūną. Mokslininkų stebėjimų duomenimis, pavydas visiškai realiai ir konkrečiai atsiliepia organizmui. Psichosomatikoje pavydas užima vieną iš pirmųjų vietų tarp jausmų, sukeliančių ligas.
„Sprogsta” pavydas įvairiais būdais. Kažkas skundžiasi širdies problemomis, kitiems nukenčia kepenys, trečius kankina galvos skausmai ir hipertonija.
Baltas ar juodas pavydas?
Liaudyje priimta pavydą skirstyti į dvi rūšis – taip vadinamą baltą ir juodą. Baltas laikomas geru – tu šaunuolis, pavydžiu tau. Be to, baltas pavydas skatina pačiam kažko siekti. Šitas vyrukas sugebėjo, o kuo aš blogesnis? Gal ir man pabandyti? Pavydas tampa stimulu, skatinančiu pavydintį žmogų veikti. Kitaip sakant, jame esama pozityvo. O kodėl ne? Pavydžiu, draugė gerai dainuoja – eisiu, irgi užsirašysiu į vokalo kursus. O gal šis naujas hobis, laikui bėgant, išsivystys į kažką didesnio? Kas žino?
Tuo tarpu juodas pavydas laikomas visišku baltojo antipodu. Iš tos operos, kad „žiūrėti į jį negaliu, kad jis kur…” ir panašiai. Kuo daugiau pasiekia pavydo objektas, tuo daugiau apie jį galvoja pavyduolis. Nenori galvoti, visais įmanomais būdais neigia, kad galvoja, bet vis tiek negali nusiraminti. Prieinama netgi iki „Kad jis kur sprandą nusisuktų!” Bet mes su jumis juk žinome, kad ten, kur krypsta mintys, ten ir energija. Kol sėdime pažaliavę iš pykčio, mūsų pavydo objektas vis labiau klesti. Toks savotiškas bumerangas.
Šitas suskirstymas, žinoma, labai sąlygiškas. Gero ir blogo pavydo nėra. Yra pavydas, skatinantis pasitraukti iš komforto zonos ir pagaliau kažkuo užsiimti ir pavydas, kuris viduje viską išdegina, surydamas visą energiją. Vadinasi, turime rasti būdą, kaip transformuoti pavydą į konstruktyvesnį jausmą, išmokti nesimėgauti juo, o greitai paleisti, kaip netyčia pagautą gyvatę. Paleisti ir eiti toliau link savų tikslų. Link savęs.
Kaip nustoti pavydėti?
Vargu ar atskleisiu kažkokią baisią paslaptį savo patarimais, ir vis dėl to… Imkime ir pamąstykime – o ką konkretaus galime padaryti, kad nustotume griauti save iš vidaus? Ką daryti, jei pražūtingas jausmas jau pastebėtas ir atpažintas? Esminis žodis čia yra „daryti”. Vien tik skaityti protingas knygas ir studijuoti teoriją per mažai. Reikalingi konkretūs žingsniai, kuriuos galime žengti tiesiog dabar. O paskui – sekantys. Ir taip iki momento, kai širdyje liks tik malonus dėkingumas žmogui, kuriam prieš tai pavydėjome. Dėkingumas už tą sudėtingą, nelengvą, tačiau labai svarbią ir reikalingą patirtį. Už stimulą ir signalą veikti. Ir už savo kelio atradimą, nepanašaus į jokio kito žmogaus kelią. Savo gyvenimo kūrėjo kelią.
Taigi, pamėginkime išsiaiškinti pagrindinius žingsnius link laisvo gyvenimo be jokio pavydo.
Paties jausmo suvokimas ir priėmimas. Taip, aš pavydžiu. Aš tai suprantu. Nesmerkiu savęs, nebandau nukišti pavydo toliau nuo akių, o leidžiu sau jį pergyventi čia ir dabar;
Pavydo priežasčių analizė. Ką tokio turi žmogus, ko neturiu aš, ko labai norisi? Kuo konkrečiai jis už mane geresnis? Atkreipkite dėmesį, mes nekalbame apie kito žmogaus pranašumą. Kalbame tik apie tai, kad yra dalykų, kuriuose jam labiau pasisekė. Yra kažkoks įgūdis, kurį jis geriau įvaldė. Materialios gėrybės, kurių turi daugiau. Ir panašiai.
Išsiaiškiname savus poreikius. Jeigu pradedame kažkam pavydėti, reiškia, mus ta tema užkabino. Šioje vietoje būtų neblogai išsiaiškinti savas vertybes ir savus prioritetus, o nuo jų pereiti prie savo poreikių suvokimo. Paimkite lapą popieriaus ir sąžiningai atsakykite į klausimus: Kas man gyvenime išties svarbu? Kas vertinga? Kas – svarbiausia, o ką galima priskirti antraeiliams dalykams? Ko noriu pasiekti gyvenime? Kokie mano norai tiesiog dabar, šiuo momentu? Patikėkite, paskyrę tokiai savo paties apklausai šiek tiek laiko, padarysite nemažai įdomių atradimų. Net jeigu iki šiol laikėte save labai pažangiu žmogumi. Tiesiog pabandykite. Dabar pat.
Susitikrinkite sąrašus. Ar sutampa tai, ką parašėte su pavydo objektu? O gal tai tiesiog kokie nors stereotipai, atseit, visiems reikia raudono automobilio, ištekėti, sulaukus dvidešimties už vyro oligarcho? Bet jeigu jūsų prioritetuose pirmą vietą užima, tarkime, disertacija, suderinti ją su ankstyva santuoka nesigaus. Nors visko pasitaiko. Tad kam ir ko pavydite?
Pasimokykite iš žmogaus, kuriam pavydite. Jeigu nusprendėte, kad pavydite ne šiaip sau ir jums išties norisi viso to, ką turi oponentas, patyrinėkite jį. Kas jį įkvepia? Kas padėjo jam pasiekti sėkmę? Galbūt ir jums, kad numestumėte svorio ir taptumėte grakšti kaip ta bjaurybė bendradarbė, vertėtų liautis kilogramais šlemšti tortus ir pradėti bėgioti rytais? Arba atsikelti švintant, kad spėtumėte plėtoti verslą lygiagrečiai su pagrindiniu darbu? Tokių punktų gali būti begalė. Svarbiausia – surasti tiesos grūdą. Ir jūs tikrai pajėgus tai padaryti.
Išsiaiškinkite, kuo skiriatės. Pasiimkite popieriaus lapą ir rašiklį. Nubrėžkite dvi linijas. Jos gali susikirsti, kažkur netgi susilieti, o paskui vėl išsiskirti į skirtingas puses. Tačiau kiekviena iš jų bus ypatinga ir nepakartojama. Kaip ir jūsų bei jūsų pavydo objekto gyvenimo keliai. Kiekvienas žengia savo keliu, turi savas pamokas, savus išbandymus ir apdovanojimus. Ir savo prasmę. Kaip galima lyginti tarpusavyje obuolį ir lokį? Popieriaus lapą su ratu? Stalą su daržovių lysve? Kiekvienas šis daiktas turi savo paskirtį ir tiesioginis lyginimas yra visiškai absurdiškas, teisingai? Tas pats ir su dviejų žmonių lyginimu.
Leiskite kitiems būti kitais ir kitokiais. Nereikia vaikytis svetimų idealų ir svajonių, reikia įgyvendinti savas. Savu tempu žengiant tegu nedidelius, tačiau visgi žingsnelius. Tik šitas kelias atves į tikrą laimę. Na, jūs ir patys tai puikiausiai žinote.
Dėkokite. Gyvenimui ir pasauliui, visiems žmonėms, su kuriais susitinkate ir bendraujate. Visų pirma tiems, kuriems pavydu. Jie yra jūsų mokytojai. O štai kokią pamoką iš jų gauti – čia jau jūsų asmeninis pasirinkimas. Asmeniškai aš renkuosi dėkingumą.
Nuoširdžiai linkiu jums gyvenimiškos išminties, klestėjimo ir laimės. Ir tegu jūsų nepakartojamas kelias atveda jus į sėkmę. Būtent tokią, apie kokią patys svajojate. Džiaugsmo jums ir pergalių!
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…