Visada ateina toks laikas, kai gyvenimas pareikalauja jūsų dėmesio. Jeigu neužsiimsime viena ar kita sfera, toji sfera patirs nuosmukį. Jeigu netobulinsime savęs kaip asmenybės, prasidės degradacija. Anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai savaime jau nieko nesigauna. Savaime patraukliai atrodyti, būti moteriškai, gerai jaustis, savaime turėti gerus santykius, kurie teikia malonumą… Kažkas spragteli ir tu staiga supranti, kad reikia pastangų, o dar geriau – griežto plano ir grafiko.
Jeigu neskiri dėmesio kuriai nors savo gyvenimo sferai, joje prasideda smukimas ir chaosas.
Jau nebeatrodai graži, jei visą naktį linksminaisi ir nežinia kuo užsiėmei. Ir miegi, ir eini pasivaikščioti, o atrodai taip, tarsi vakar gėrei. Organizmas atsisako dirbti tiksliai kaip laikrodis, jei gyveni ne pagal grafiką.
Jeigu neužsiimsi santykiais, neskirsi jiems dėmesio atskirai, tai jų arba visai nebus, arba pavirs nežinia kuo – kai susimetę skudurus gyvena du pašaliniai žmonės.
Jeigu neužsiimsi vaikais, jie, žinoma, užaugs, tačiau kuo ir kokiais?
Jeigu neugdysime savęs kaip asmenybės, mes, žinoma, nenumirsime, tačiau garantuotai degraduosime. Jeigu neužsiimsimsi profesionaliu tobulėjimu, sulaukus šešiasdešimties, gali paaiškėti, kad taip ir likai nemokša.
Jeigu norėjosi būtent šito, nėra jokių problemų, būkit laimingi. Bet jeigu pavydi pažįstamai, kuri, sulaukusi 70 metų, yra žvali, graži, pasiturinti ir trykšta idėjomis, tai čia ne „jai pasisekė”. Čia – „ji ohoho kaip pasistengė!”
Ir taip – ji turėjo planą ir grafiką.