Jausmų nuvertinimas – tai kada aplinkiniai visiškai nepaiso mūsų išgyvenimų, kai numoja į juos ranka. Be to, jie dar ir stengiasi padaryti taip, kad ir jūs patys sau svarbius dalykus imtumėte laikyti visiškai nereikšmingais. O juk kiekvienam žmogui reikia supratimo, užuojautos, palaikymo.
Ar teko kada patiri tą nemalonų jausmą, kai jūsų išgyvenimai buvo nuvertinti, nepripažinti svarbiais ir reikšmingais?
Aplinkiniams jie atrodė nesvarbūs, menkaverčiai, neverti dėmesio. Pavyzdžiui, jūs ką tik išsiskyrėte su vaikinu, jaučiatės blogai, įskaudinta. O vietoj palaikymo ir supratimo, išgirstate „Radai dėl ko ašaras lieti! Tokių vyrukų tu žinai, kiek dar turėsi?”
Arba, tarkime, jums nepavyko labai svarbiame jums reikale, į kurį investavote daug laiko ir pastangų, tačiau nauda, kurios tikėjotės, atiteko kitam. Bjauri situacija. Ir ką gi mes dažniausiai tokiais atvejais girdime? „Nepergyvenk! Viskas bus gerai“, „Baisais čia daikto, ne paskutinius marškinius gi pralošei”, „Nėra ir nereikia, reiškia, tai buvo tau neskirta” ir t.t. O dar galime išgirsti begalę „naudingų“ patarimų ar netgi kritikos, atseit, nepakankamai stengeisi…
Arba kita situacija. Pavyzdžiui, jūsų vaikas susipyko su vieninteliu draugu ir dabar jaučiasi vienišas. Tačiau užuot parodę, kad suprantate jo jausmus, numojate į vaiką ir jo bėdas ranka, tarsi nuvydami įkyrią musę. Jūs juk turite svarbesnių, rimtesnių reikalų, o vaiko bėdos… Šiaip niekai visokie. Pats išsiaiškins.
Visos šios ir jas panašios situacijos byloja apie išgyvenimų nuvertinimą. Ir tai – labai karti patirtis, turiu jums pasakyti. Kai vėl ir vėl susiduriame su tokiu aplinkinių elgesiu mūsų adresu, labai greitai išmokstame vieną baisų dalyką – suprantame, kad mūsų jausmai nesvarbūs, jie neturi jokios reikšmės, todėl nustojame jais pasitikėti (o juk jie yra mūsų gerovės arba problemų indikatoriai), o laikui bėgant mes jau ir patys pradedame juos nuvertinti, nustojame jų klausytis.
O juk jausmai yra mūsų intuicijos pagrindas. Pavyzdžiui, kai žengiame į motinystės kelią, šio kontakto su savo emocijomis mums reikia labiau nei bet kada, kad pajustume savo kūdikį, reaguotume į jo poreikius, pasirūpintume juo, formuodamos saugų prisirišimą ir saugumo jausmą.
Priešingu atveju nustojame pasitikėti savimi ir ieškome palaikymo bei paramos iš išorės.
Kai susiduriame su sunkumais ir dalijamės savo išgyvenimais su aplinkiniais, mes tikimės jų palaikymo ir dėmesio. Mes norime būti išgirsti, kad kitas mums reikšmingas žmogus suprastų mūsų jausmus, nedalindamas patarimų ir nesiimtų kokių nors veiksmų, o tiesiog mus išgirstų.
Pavyzdžiui, ta pati situacija, kai mergina išsiskyrė su vaikinu. Užuot svaidžius skaudinančias frazes: „Radai dėl ko ką ašaras lieti (ir toliau pagal sąrašą)“, galite tiesiog apsikabinti ir atsisėsti šalia arba pasakyti: „Matau, kaip tau skauda, negera ir baisu. Jei nori, galime apie tai pasikalbėti“ Ir jeigu mergina pasiruošusi kalbėti, klausykitės, kartas nuo karto suteikdami jai atgalinį ryšį: „Taip, tai išties labai nemalonu/skausminga/sunku… Net neįsivaizduoju, kas tuo metu vyko tavo širdyje“… O jeigu kalbėtis ji nenori ir jai norisi tiesiog patylėti – gerbkite šį jos pasirinkimą.
Galbūt pilnai pakaks jau paties mūsų buvimo gretas. Galima pasidalinti savo patirtimi, įgyta panašioje situacijoje: „Žinai, man irgi taip buvo, aš irgi tai patyriau… Ir man atrodė… Tačiau…”
Jeigu kalba eina apie vaiką, jam labai svarbu išreikšti savo būseną, nes jis ne visada gali žodžiais apibūdinti savo emocijas. Kai sakome vaikui: „tau dabar liūdna/skaudu/baisu/vieniša, tu dabar pyksti/džiaugiesi, tave tai jaudino, tai padarė tau įspūdį ir t.t.” – ne tik parodome, kad girdime vaiką šiuo konkrečiu momentu, ne tik suprantame jo išgyvenimus, bet mes tuo pat metu ir mokome jį atskirti įvairias būsenas, jas diferencijuoti, o taip pat transliuojame vaikui signalą, kad patirti įvairiausius jausmus yra visiškai normalu.
O šiaip labai svarbu turėti galvoje štai šiuos dalykus:
1. Jeigu jūsų jausmai/patirtis nuvertinami ir tai jus pykdo, žeidžia, nereikia kentėti, tiesiai šviesiai pasakykite apie tai, be jokios sąžinės graužaties. Nusibrėžkite ribas.
2. Vėlgi, jei jūsų jausmai pašnekovui nėra svarbūs ir vietoj palaikymo gaunate mainais vien apmaudą ir nusivylimą, pyktį ar kaltės jausmą, užduokite sau klausimą: „Ar tuo adresu kreipiausi pagalbos? Ar gali šis žmogus man ją suteikti?”
3. Jūs visada galite pasakyti, kokio konkrečiai palaikymo jums reikia.
4. Sunkioje situacijoje kreipkitės pagalbos į profesionalus.
5. Ir, beje, jūs galite suteikti sau palaikymą ir patys. Pradžiai įsiklausykite į savo jausmus, pripažinkite juos. Suteikite sau teisę juos jausti, kad ir kokie jie bebūtų. O toliau suteikite jiems šansą saugiai išeiti. Ir išsakykite sau patiems tuos palaikymo žodžius, kuriuos jums taip norėjosi išgirsti.
Atminkite, jūsų jausmai yra svarbūs.
Skausmas turi būti išjaustas ir išgyventas
Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą - nedelsiant, tučtuojau numalšinti…
Paslaptinga civilizacija: pirminių Antarktidos žemėlapių šaltinių paslaptys
Antarktida - vienas paslaptingiausių mūsų planetos žemynų. Šis sniegu padengtas kontinentas vis…
Nesistenkite įtikti niekam, išskyrus save
Savo žmogui būsite brangūs ir vertingi tokie, kokie esate. Ir jums neteks…