Būti suaugusiais išmokstame vaikystėje

Vaikai mokosi iš savo tėvų ir pasąmoningai perima jų elgesio modelį, įsitikinimus, reakcijas. Vaikui tai natūralu. Iki penkerių ar šešerių metų dar nesusiformavome kritinio mąstymo. Mes viskuo tikime. O iš ko daugiau mokytis gyventi, jei ne iš pirmųjų ir pagrindinių žmonių vaiko gyvenime – tėvų?

Čia veikia svarbus principas. Tėvai išgyveno, adaptavosi, pratęsė giminę. Reiškia, jų modelis veikia. Nesvarbu, kiek sėkmingai. Svarbiausia, kad veikia.

Taip vaikas vaikystėje mokosi būti suaugusiu.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Toliau jis auga, tačiau gyvena pagal tas pačias strategijas, kurių išmoko, žiūrėdamas į savo tėvus. Ir anksčiau ar vėliau atsitrenkia į griežtus rėmus.

Kai užaugame ir tampame suaugusiais, dauguma vaikystėje išmoktų reakcijų nebeatitinka mūsų dienų realybės.

Norint tapti realiai suaugusiu pagal psichologinę būseną, o ne pagal amžių, būtina pastebėti, kur vis dar pasireiškia mumyse vaikas, ir keisti savo reakcijas į atitinkamas situacijas.

Tėvai gali mus išmokyti tik to, ką patys moka. Todėl kopijuodami tėvus galime pasiekti tik tą tašką, kuriame gyveno tėvai. O toliau ateina laikas padirbėti su savimi.

Surasti ir atpažinti savo apribojimus. Kitaip sakant, atrasti įsitikinimų apie pasaulį klodą, kuris šiuo momentu jau nebeatspindi tikrovės ir dėl to mus labiau stabdo, nei padeda;
Pastebėti savo neracionalias reakcijas ir pakeisti elgesį;
Išmokti svarbių savęs palaikymo, savikoregavimo įgūdžių ir t.t.;
Su dėkingumu priimti visą patirties bagažą, kurį mums perdavė tėvai. Nieko neišmesti iš savo praeities, visa patirtis pravers. Tačiau eiti toliau ir tapti stipresniais, sąmoningesniais, išmintingesniais.

Suaugusio žmogaus psichologinėje pozicijoje yra privalumų. Galite patys pasirinkti savo kelią, patys priimti sprendimus, daryti tai, ko patys norite. Atlygiu taps jūsų nepriklausomybė. Ir tegu jūsų negąsdina atsakomybė.

Juk vaikui atsakomybė – tai narvas. O suaugusiam – laisvė.