Būti gyvu

Daugelio iš mūsų vaikystėje niekas nemokė atsižvelgti į savo jausmus, pastebėti juos, pergyventi ir reikšti. Greičiau atvirkščiai, mums jausmus paprasčiausiai draudė: „Nenusimink!”, „Neverk!”, „Negalima pykti!”, „Berniukai neverkia!” ir dar begalė panašių frazių pačiais įvairiausiais variantais.

O emocijos ir jausmai – tai juk ne kas kita, kaip pagrindinis informacijos apie mūsų poreikius šaltinis. Būtent emocijos leidžia suprasti, kas mums patinka, o kas atgrasu, kur mums saugu, o iš kur geriau kuo greičiau tepti slides.

Nesuvokdami savo jausmų ir už jų slypinčių poreikių mes „sustingstame”, gyvename gyvenimą, kuris mūsų netenkina, nesuvokiame savo galimybių ir apribojimų, nustojame matyti savo pačių ir kitų žmonių poreikius.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Daug žmonių, pradėję atpažinti savo jausmus ir juos suvokti, padaro sukrečiantį atradimą. Viena mano klientė staiga suprato, koks būtent maistas teikia jai malonumą, o koks – ne. Anksčiau ji apskritai nekreipė į tai dėmesio, juk vaikystėje taip įprasta: valgyk, ką į lėkštę įdėjo ir būtinai suvalgyk iki galo. O paskui ėmė valgyti tik tada, kai pasijausdavo išalkusi ir nustodavo, kai daugiau nenorėjo. Laikui bėgant, susitvarkė problemos su svoriu.

Kai suvoki ir garsiai išsakai savo jausmus ir poreikius, keičiasi santykiai su aplinkiniais. Pavyzdžiui, užuot užpykusi ant vyro, kad jis eilinį kartą pavėlavo vakarienės, užuot visą vakarą vaikščiojus pasipūtusiai, demonstruojant, kokia ji įsižeidusi, moteris tiesiai šviesiai pasako: „Man labai malonu, kai vakarieniaujame dviese, man tai svarbu”. Ir vyras, užuot atsišaudęs įprastais pasiteisinimais, prisipažįsta, kad paprasčiausiai nenutuokė, jog jai tai taip svarbu ir pasistengia grįžti vakarienei dažniau.

Kitas pavyzdys. Moteris komandiruotėje, jos draugas rašo, kad pasiilgo, o ji vietoje įprasto ir banalaus „aš irgi” ir jaustuko, atrašo: „Man labai malonu tai girdėti, jaučiu, kad esu tau reikalinga”. Ir dialogas plėtojasi toliau, tik jau visai kitame nuoširdumo ir jausmų lygmenyje, kurio nė nesulyginsi su įprastais apsikeitimais „bučkis-bučkis”.

Kai kam visa tai sukelia didžiulę nuostabą iš serijos „Nieko sau!”, „O ką, taip galima buvo?!”, „Taip paprasta?!”

Iš esmės – paprasta.

Kai pastebime savo jausmus ir tiesiai kalbame apie juos aplinkiniams, visa tai sukuria gyvą kontaktą, jame atsiranda žymiai daugiau energijos. Jausmai, jų reiškimas ir apsikeitimas jais paverčia mus gyvais žmonėmis, o ne funkcijomis, pavyzdžiui, turinčiais vaikų auklėjimo, šeimos galvos ar darbo jėgos funkcijas.

Ir kai tiesiogiai keičiamės su artimaisiais savo jausmais ir norais, o nesitikime ir nelaukiame, kad jie kaip nors savaime susiprotės, mes paverčiame savo santykius gyvais.