Apie ką byloja troškimas gelbėti?

Kartais jaučiu bejėgiškumą. Man tai labai sunkiai pakeliamas jausmas, nes atima energiją, o kažką daryti noras yra, ir labai stiprus. Nes norisi bėgti nuo to nepakeliamo pojūčio, kad esi bejėgis. Bėgti bet kur – į pyktį, kaltės jausmą, nuoskaudą, puikybę, kur tik norite, kad tik nereikėtų pasilikti bejėgiškume.

Šis pergyvenimas gali užgimti įvairiose situacijose:

Kai žmogus skundžiasi, tu žinai, kaip jam padėti, tačiau pasiūlytą pagalbą jis kategoriškai atmeta;
Kai graži mergina skaudžiai verkia dėl nepakeliamos vienatvės ir artimų, šiltų santykių deficito, bet jau kelintą savaitę atmeta visus variantus susipažinti su vyru;
Kai matai, kaip kenčia artimas žmogus, kai užgeria kelioms dienoms, ar kenčia smurtą, bet laiko tai normaliu dalyku. „Visi taip gyvena, tai mano kryžius”;
Kai žmogui siaubingai skaudu dėl sugriuvusių iliuzijų ir jis prašo: „Pasakyk, kad jis sugrįš, juk aš be to žmogaus negaliu! Tik sakyk tiesą!”
Kai sužinai, jog tavo bendraamžis susirgo neišgydoma liga ir gydytojai nuleido rankas. Ir tu staiga supranti, kad esi mirtingas.

Aš susidūriau su bejėgiškumu ir kaip psichologas, ir kaip žmogus.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Paprasčiausia ir, kaip nebūtų keista, sudėtingiausia šiuo atveju pripažinti bejėgiškumą, pasilikti jame ir nepabėgti. Nes būtent šiuo momentu galima pasiekti dugną ir atsispirti nuo jo kojomis, kad išplauktum į paviršių. Būtent čia galima pamatyti kito žmogaus jėgą, drąsą ir atsakomybę, to žmogaus, kurio mes negalime „išgelbėti”. Būtent čia galime pamatyti realybę, kuri tokia nemaloni, bet labai gyva ir lanksti.

Pergyventi, išgyventi bejėgiškumą padeda atsakomybės pasidalinimas su priešais sėdinčiu žmogumi, nenusiritant į kaltės jausmo duobę. Nes tiksliai žinau, kad iš savo pusės padariau viską, ką pajėgiau ir priešais save matau suaugusį adekvatų žmogų, kuris kažkaip juk išgyveno iki šios dienos be mano audringo dalyvavimo jo gyvenime. Būtent tai man leidžia padėti, nepavirstant gelbėtoju, teikiančiu gėrį tik pagal savo skonį ir supratimą.

Kai pasakau žmogui, kad esu bejėgis, aš iš vienos pusės parodau, kad suprantu jo skausmą, suteikiu teisę jam tai jausti, pasilieku greta jo tuo sunkiu momentu, o iš kitos – atiduodu valdžią tam, kuris turi į ją teisę.

Aš negaliu vietoje to žmogaus priimti pagalbos, vietoje tos merginos megzti pažinčių su vyrais, negaliu vietoje kito žmogaus liautis gerti, negaliu vietoje jo sugrąžinti išėjusio mylimo žmogaus, negaliu panaikinti mirties. Štai kiek daug visko negaliu. Tačiau kai tai pripažįstu, man palengvėja.

Nes beveik visa tai gali padaryti priešais mane esantis žmogus. Priimti pagalbą, išmokti susipažinti su vyrais, pradėti rūpintis savimi, užmegzti naujus santykius. O su mirtimi sudėtinga. Belieka susitaikyti, kad esama dalykų, kurių nepakeis niekas. Dėl to galima tik paliūdėti. Drauge.

Beje. Prie ko čia tarpusavio priklausomybė? Prie to, kad priklausomybę turintis žmogus kaip tik ir bando gelbėti artimą, užsiimdamas jo gyvenimu ir aukodamas savąjį. Stengiasi išspręsti jo problemas vietoje jo, prisiimdamas atsakomybę už kito žmogaus emocinę būklę ir gyvenimą.

Ištrūkti iš tarpusavio priklausomybės – tai perduoti gelbėjamam žmogui atsakomybę už jo paties gyvenimą, pripažinti, jog esi bejėgis pakeisti kitą. Ir persijungti į savo gyvenimą