Kūrėjo sprendimai ne visada suprantami, tačiau jie visi yra mūsų labui

Kartais mes negalime suprasti, kodėl Kūrėjas keičia mūsų gyvenimus, kodėl verčia mokytis iš karčios patirties, kodėl ne iš karto įgyvendina mūsų troškimus ir svajones, matydamas, kaip mums to reikia, kaip to trokšta mūsų širdis, kaip ilgai kantriai laukėme tam tikrų konkrečių dalykų.

Mes ne visada suprantame, ko Jis nori mus išmokyti, tačiau kažkokiu būdu visas mūsų patirtas skausmas, visi išbandymai, kuriuos patyrėme, visos nesėkmės ir be atsako likusios maldos daro mus geresniais žmonėmis. Per tai mes tampame atsparesni, ištvermingesni, dėkingesni, išmintingesni ir stipresni. Visi tie nemalonūs įvykiai moko mus prisitaikyti prie nestandartinių situacijų, ramiai eiti nauju keliu ir kovoti už dalykus, kurių mums išties norisi.

Kartais mes nesuprantame, kodėl mums sudaužė širdį ir kodėl Kūrėjas mums leido įsimylėti žmogų, kuris galiausiai mus sulaužė ir išdavė. Kodėl Jis leido atiduoti savo širdį tam, kuris laikė ją beverčiu, savaime suprantamu dalyku arba buvo per daug savanaudis, kad suteiktų mums ieškomą meilę.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

O taip pat ne visada suprantame, kodėl Jis nenužudė mūsų jausmų, kol jie dar nebuvo pernelyg stiprūs, ir kodėl mums taip sunku pamiršti žmones, kurie mus labiausiai įskaudino. Bet juk visa tai mus moko gyventi be šių žmonių.

Mes suvokiame, ko iš tikrųjų esame verti, pradedame šiek tiek labiau mylėti save ir nebeleidžiame kitiems sumenkinti mūsų vertės ar vertinti mūsų svarbos. Galiausiai išmokstame būti laimingi vieni, nes, kaip taisyklė, sunkiausias kovas žmogus visada išgyvena vienas.

Mes ne visada suprantame savo netekties ir sielvarto prasmę, kodėl taip anksti netenkame artimųjų ir mylimųjų ir kodėl gyvenimas atskiria mus nuo žmonių, kurių mums labiausiai reikia.

Ne visada suprantame, kokie yra naudingi mums yra baisiausi mūsų košmarai ir kokią naudą jie duoda mūsų vystymuisi, ir tik ilgainiui pavyksta suvokti, kad kartais tokios tragedijos tampa gyvenimo posūkio taškais, o įvykiai, kurie mus sukrėtė iki širdies gelmių, pakeitė mūsų gyvenimo stilių, asmenybę, pasaulėžiūrą, požiūrį į gyvenimą ir mūsų santykių su žmonėmis būdus. Mes galiausiai suprantame, kad kai kažkas mumyse miršta, tai padaro mus bebaimiais ir verčia siekti to, kas anksčiau mus baugina. Mes pradedame siekti to, ką anksčiau vis atidėliojome.

Mes ne visada suprantame Kūrėjo sprendimus. Bet net jeigu jie sukelia mums kančias, netikrumą ir širdies skausmą, jų tikslas visada yra vienas – duoti mums naudos, net jeigu mes jos iškart ir nematome.

Laikas anksčiau ar vėliau atskleis tiesą ir sudėlios visus taškus, ir mes pagaliau pamatysime, kad visa tai, kuo iš pradžių abejojome, iš tikrųjų buvo būtina tam, kad rastume sau geresnę vietą gyvenime ir pasiektume daug daugiau, nei planavome.