Susitarti dėl laimės

Ir visgi įmanoma susitarti su savimi dėl laimės, mielieji. Dėl to, kaip išbristi, pagaliau, iš tos pelkės. Dėl generalinio nuosavo gyvenimo išvalymo, kai šlamšto susikaupia tiek, kad jau nieko naujo nebetelpa. Tačiau kur kas dažniau darome kitaip. Tariamės dėl visai kitų dalykų.

Kaip iškentėti tai, ko neįmanoma iškentėti;
Kaip patikti tiems, nuo kurių šiaip jau reikėtų sprukti kuo toliau;
Kaip ilgam laikui įsikurti ten, kur net minutėlei nevertėtų stabtelėti;
Kaip apsimesti, kad atleidai, nors neatleidai;
Kaip išduoti save, tikrą, kad taptum tokiu, kokiu liepė būti…

Savanoriški kalėjimai

Net legendinis grafas Montekristas nekalėjo už grotų tiek metų, kiek kali kai kurie iš mūsų… Bet juk grafas buvo apšmeižtas, ne savanoriškai į kalėjimą pateko, o mes patys sau nuosprendžius skelbiame.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Nuo pat vaikystės mums skiepijama baimė neatitikti normų ir ši baimė paskui transformuojasi į nesibaigiantį veidmainiavimą. Nevalia nukrypti nuo normų, kad ir kokios jos bebūtų. Negalima!

Neišnešk šiukšlių iš namų!

Vieniša moteris – nepriimtinas ir nepadorus reiškinys. O sumušta, šimtą kartų apgauta, paversta tarnaite, sudegusi gražiausiuose metuose nuo vėžio… Netgi tokia viešumoje stengiasi šypsotis.

Būna ir kitokių situacijų, bet dažniausiai – būtent tokios.

Ir išeitis čia tik viena – amnestuoti save su visomis savo baimėmis ir svetimų įbruktomis svetimomis nuostatomis. Imti ir paskelbti sau amnestiją. Atsikimšti butelį šampano ir išgerti bokalą už laisvę.

Nes nereikia kankintis kalėjime, jeigu į jį tavęs neuždarė už nusikaltimą.

Savanoriškas kalėjimas – tai nusikaltimas prieš save.

Patys iš savęs viską atimame – meilę, troškimus, džiaugsmą, supratimą, pasitikėjimą, rūpestingumą, priėmimą, kilniaširdiškumą… O be šito gyventi neįmanoma.

Išeiti iš tokio kalėjimo iš tikrųjų yra žymiai paprasčiau nei pasilikti už grotų, nors iš pradžių atrodo atvirkščiai.

Svarbiausia, kad noro būtų, o priemonių atsiras.

Susitarkite su savimi dėl laimės!

Šaltinis