Na, šiaip jau toks bendravimas įmanomas, tačiau jis labai šleivas ir kreivas, neilgalaikis. Viskas remiasi pasitikėjimu, net jeigu to nesuvokiate.
Pasitikėti – juk tai ne visada reiškia, kad turėtumėte aprodyti žmogui visus slapčiausius savo sielos kampelius, išpasakoti paslaptis ir baisiausias savo biografijos detales.
Pasitikėti – reiškia leisti žmogui pažinti jus tokį, koks esate, be grimasų ir apsimetinėjimo. Leisti jam įeiti į jūsų gyvenimą ir pažvelgti į jus pačiais įvairiausiais pavidalais – juokingą, liūdną, keistą, laimingą, girtą, kartais išmintingą, kartais kvailą… Būtent tokiais momentais jūs būnate savimi ir tai tiesiog sukrečiantis jausmas, jeigu šalia atsiranda žmonių, kurie gali nuoširdžiai pasidalinti šiais jausmais su jumis.
Absoliučiai viskas pagrįsta pasitikėjimu. Bendravimas tarp iš pažiūros artimiausių draugų gali labai greitai baigtis tuo momentu, kai išsenka pasitikėjimas. Jeigu melo limitas jau išeikvotas, galite kiek tik norite atleisti, pamiršti įžeidimus, gydytis žaizdas, tačiau kokia visame tame prasmė, jeigu daugiau niekada, nepaisant visų jūsų pastangų, nebegalėsite vienas kitu pasitikėti, kaip anksčiau? Šito žmogaus jūs daugiau nebeįsileisite į savo sielą.
Pasitikėjimas – labai trapus dalykas, kartą jį sudaužius, vargu ar pavyks suklijuoti. Gaila, bet pasiūlydami žmonėms savo sielą, mes negalime būti visiškai tikri, kad jie jos neapspjaudys. Nemalonių momentų bent kartą yra pasitaikę kiekvienam, ir tai šiek tiek nuleidžia mus iš debesų ant nuodėmingos žemės, tikriausiai tam, kad nepamirštume, jog gyvenimas – sudėtingas dalykas ir kad susirasti žmogų, kuriuo galima realiai pasitikėti – tikrai labai sunki užduotis.
Pasitikėjimas kursto meilę ir stiprina draugystę. Būtent tai leidžia žmonėms nebūti vienišiems, turėti artimų žmonių ir galimybę būti išklausytais bei suprastais.
Pasitikėjimas yra bet kokių santykių pamatai. Pasistenkite jų nepažeisti. Tai yra tas pats negrįžtamumo taškas, po kurio viskas, kas seka po to, praranda bet kokią prasmę.