Žodis „uodas” mums pirmiausia asocijuojasi su niežulį sukeliančiu įkandimu. Tačiau vargu ar susimąstome, kas tiksliai vyksta tuo metu, kai šis vabzdys nusprendžia pasmaguriauti mūsų krauju, ir kodėl iš tikrųjų taip stipriai niežti. Tyrimų duomenimis, priežastis slypi uodų seilėse.
Uodų burnos aparatas sukurtas taip, kad jis galėtų nepastebimai įkąsti aukai
Kaip rodo tyrimas, uodui prireikia keturių minučių, kad užpildytų skrandį krauju. Problema ta, kad auka gali pastebėti ir nužudyti kraujasiurbį, kol šis dar nebaigė savo „misijos”. Tačiau ypatinga burnos aparato sandara padeda uodui žaibiškai įkąsti, neužkliudant nervų galūnių, todėl mes jo iš karto nepajuntame.
Mūsų linksmieji mažieji draugai nekanda atsitiktinai: pirmiausia, naudodamiesi labelėmis (specialiomis jautriomis lūpų vietomis), jie pradeda ieškoti po oda kraujagyslių. Jie atlieka kelis bandymus, kol pagaliau randa tinkamą vietą.
Seilės jiems padeda siurbti kraują
Suradęs kraujagyslę, uodas išskiria seilių, kuriose yra daugiau kaip 100 baltymų. Visų jų paskirtis ta pati – neleisti kraujui krešėti. Dėl to kraują siurbti daug lengviau.
Kai kraujagyslė pažeidžiama, mūsų organizmas imasi ją taisyti. Tai galėtų sutrukdyti kraujasiurbiams, tačiau gudrūs padarai rado būdą, kaip su tuo susidoroti. Tyrime teigiama, kad uodų seilėse yra medžiagos, kuri sustabdo gijimo procesą ir išplečia kraujo indus.
Odą niežti, kadangi esame alergiški įkandimams
Ir vėl kaltos seilės. Jose yra netoksiškų baltymų, kurie sukelia įvairaus stiprumo niežulį, paraudimą ir patinimą. Yra žmonių, kurie visai nėra alergiški įkandimams.
Paprastai reakcija į pirmąjį uodų įkandimą būna pati švelniausia. Kai žmogui įkanda dažniau, kulicidozės (alergijos uodams) simptomai išryškėja, tačiau po kelerių metų jie susilpnėja arba net išnyksta.