Dar prieš du tūkstančius metų Antikos istorikas ir filosofas Plinijus Jaunesnysis užfiksavo žaibo pasirodymą Vezuvijaus išsiveržimo metu. Tačiau tik 2000 m. amerikiečių vulkanologas Steve’as McNattas nustatė šio keisto ir labai spalvingo reiškinio prigimtį.
McNattas sugebėjo nustatyti žaibo priežastis – seismologines ir elektrines.
Paaiškėjo, kad žaibus virš ugnikalnių galima suskirstyti į du tipus. Pirmieji atsiranda palei pat kraterį ir nepasižymi dydžiu. Antrieji susidaro aukštai, pelenų debesyse ir atrodo labai įspūdingai. Žemutinius žaibus sukuria magmoje vykstantys elektriniai procesai, o pelenų debesyse žaibai susidaro dėl temperatūrų skirtumų.
Be to, statistiškai nustatyta, kad žaibai dažniau pasirodo labai aukštuose (virš 7 kilometrų) vulkaniniuose debesyse. Kaip dažnai jie trankosi, priklauso nuo vandens kiekio magmoje: kol slėgis magmoje didelis, jis neleidžia vandeniui užvirti.
O štai kai iš ugnikalnio išsiveržia magma, vanduo akimirksniu pavirsta garais, o tai padeda formuotis perkūnijos frontui.