1945 m. vasarą buvo subombarduoti Nagasakis ir Hirošima. Šie baisūs įvykiai paliko gilesnę žymę planetos kūne, nei galima įsivaizduoti iš pirmo žvilgsnio.
Kai mokslininkai atvyko į Hirosimos pakrantę tirti atakos poveikio gamtai, jie aptiko keistų kristalų. Daugelis jų buvo tobulai apvalūs, nors pasitaikė ir ne tokių taisyklingų.
Mario Vanieras juos aptiko tyrinėdamas apylinkių paplūdimius. Jis persijojo smėlį ir rado šių kristalų, nors jų toje vietovėje neturėtų būti. Faktas tas, kad tokie dariniai atsiranda, kai smėlį veikia maždaug 1800° Celsijaus temperatūra. Taip paprastai atsitinka vykstant vulkaninei veiklai. Tačiau Hirosimos apylinkėse nėra ugnikalnių.
Iš kur atsirado hirošimitai ir kodėl jie taip pavadinti? Nuostabūs artefaktai – tai dar viena atominio bombardavimo pasekmė. Sprogimas taip įkaitino smėlį, kad susiformavo faktiškai vulkaninis poveikis. Kadangi dalelės sukepė ore, daugeliui jų krintant pavyko įgauti tobulą sferinę formą.
Vanieras nusivežė rutuliukus į Berklio universitetą tyrimams. Ten jis išsiaiškino dar kai ką: stikle buvo betono, gumos ir organinių medžiagų dalelių. Faktiškai atominis sprogimas viską išskaidė į daleles, kurios susimaišė ir sukietėjo. Tai reiškia, kad kristalai tapo savotiška Hirosimos dalele, kuri žuvo atominėje ugnyje. Štai kodėl jie buvo pavadinti miesto garbei.
Kur dar pasitaiko tokių dalelių? Panašių kristalų, kaip nesunku atspėti, galima rasti Nagasakio apylinkėse. Jų taip pat randama netoli branduolinių bandymų poligonų. JAV netgi žinojo apie šį reiškinį, o kristalai buvo pavadinti „trinitais”, nes pirmoji pradėta bandyti atominė bomba buvo pavadinta „Trinity”.
Tačiau kartais tokie rutuliai paplūdimiuose susidaro ne dėl branduolinių sprogimų ar ugnikalnių išsiveržimų. Kartais užtenka, kad į smėlį trenktų žaibas. Tačiau tai pasitaiko gana retai, be to, žaibas, skirtingai nei atominis sprogimas, tokių dalelių sukuria nedaug. Taip žmogus savo veikla sugeba paveikti net Žemės plutos sudėtį.