Dabar tau bus skaudu: tavęs niekas nemyli

Psichologai teigia, kad vaikai, jautę šeimoje meilės deficitą, turi didelių problemų suaugusiame gyvenime: stengiasi gauti tos trūkstamos meilės iš kitų. Ir labai kenčia, sunkiai pergyvena, išgirdę žodį „Ne”, kankinasi dėl padarytų klaidų, kritikos savo adresu. O taip pat esama žmonių, kurie tvirtai žino, kad turėjo nuostabią vaikystę, kad tėvai mylėjo ir juos, ir vienas kitą. Ir dabar šie užaugę vaikai ieško tėvų meilės kituose santykiuose, kadangi laiko tokią meilę norma.

Tačiau nereikia ieškoti ten, kur būti negali. Kalbant trumpai ir aiškiai – tavęs niekas nemyli.

Tavęs nemyli viršininkas. Niekas neprivalo tavęs mylėti už tai, kad gerai atlieki savo darbą – tau už tai pinigus moka. Tu dirbi iki to laiko, kol duodi naudos firmai, kol esi efektyvus. Tavo darbo vieta – ne lesyklėlė su pinigais ir ne laiko keitimas į pinigus. Tavo kompetencija, laikas ir išmanymas – tai norma, taip ir turi būti. Nuo jų priklauso atlyginimo dydis. Geras viršininkas vertina tave, tačiau nejaučia meilės. Jeigu rytoj tavo efektyvumas sumažės, su tavimi atsisveikins. Esi tiesiog samdomas darbuotojas su savo teisėmis ir pareigomis, užfiksuotomis darbo sutartyje.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Tavęs nemyli tie, kuriems padedi iš visos širdies. Pagalba – tai ne mainai, tai vienašališkas veiksmas. Tau gali būti dėkingi, apie tave gali susidaryti gerą nuomonę – geriausiu atveju. Būna ir taip, kad tavo pagalba nereikalinga ir/arba nuo jos pasidaro tik dar blogiau. Ir labai kvaila tokiais atvejais įsižeisti ar pykti. Už pagalbą neatsimokama netgi atsakomąją pagalba, jei tik dėl to nebuvo susitarta iš anksto. Už pagalbą pasakoma „ačiū”. Negalima kažkam padėti ir laukti meilės. Tu arba padedi, nes gali tai padaryti, arba esi infantilus egoistas ir tavo pagalba mainais į meilę – pernelyg brangiai kainuojantis ir labai abejotinas malonumas aplinkiniams.

Tavęs netgi antroji puselė nemyli. Ta prasme, kad šiandien gal ir myli, o rytoj gali ir nemylėti. Taip atsitinka: meilė visiškai nevaldomas ir nekontroliuojamas dalykas. Ir jeigu mylimas žmogus kasdien kartoja „aš tave myliu”, visai nereiškia, kad taip bus visada. Tačiau ir jo žodžių nuvertinti bei sumenkinti nevertėtų. Ką galima padaryti šiuo atveju? Reikia vertinti šią dieną ir mėgautis momentu. Kurti bendrų planų nedraudžiama, tačiau reikia visada būti pasirengusiam faktui, kad jie neišsipildys. Žmogus gali išeiti (netgi numirti), ir reikės kažkaip gyventi toliau. O tai, kaip rodo praktika ir statistika, visiškai įmanoma.

Tačiau svarbiausia ne tai, kad tavęs nemyli, o tai, kad kitiems į tave nusispjauti. Viršininkas pakeis tave kitu darbuotoju, mergina po mėnesio susiras kitą. Nepakeičiamų nėra. Žmonės keičia vienas kitą begaliniame bendravimo ratų sūkuryje. Tačiau mes linkę manyti, kad tie, kurie nerodo mums meilės, rodo nemeilę. Vieno pažįstamo mergina bendruose vakarėliuose žvelgė į mane labai piktai ir galėdavo prikalbėti nemalonių dalykų. Nežinojau, kaip elgtis ir kai pakvietė į eilinį vakarėlį jų namuose, abejojau, eiti ar neiti. Kai papasakojau apie tai pažįstamam, jis nusijuokė: „Nesusireikšmink, ji ne vien tavęs nemėgsta. Apskritai jai vienodai rodo, tiesiog nemėgsta, kai mūsų namuose susirenka tokia minia”.

Ir netgi anyta nejaučia tau nemeilės. Ji myli savo sūnų, o tu jai svetimas žmogus, tačiau tai nereiškia, kad ji į tave žvelgia su nemeile. Gali pasirodyti, jog ji abejoja tavo kulinariniais talentais (atveža jums savo pagamintą maistą ar pastoviai klausinėja, ką valgote ir kaip dažnai), o iš tikrųjų ji šitokiu būdu rodo savo meilę sūnui, o į marčią jai iš esmės nusispjauti.

Galiu pasakyti, kad tave myli tik tavo nuosavi tėvai, bet netgi tai nereiškia, kad jie turi mylėti tave taip, kaip būtent tu tai įsivaizduoji. Jie myli kaip moka. O visi kiti – kaip gali ir kaip išeina,

Šaltinis